Nurodęs, kad T. Narbutas plačiai aprašė Lietuvos ponų seimus, susirinkimus ir kitokius pasitarimus Jogailaičių laikais, I. Onacevičius plačiau išdėstė savo požiūrį į didžiųjų kunigaikščių teises Lietuvos Didžiojoje Kuni­gaikštystėje. I. Onacevičius rašė: "Kunigaikščio valia buvo vienintelė teisė, statutas - visų teisių pradžia ir pabaiga. Žygimanto Augusto nutarimas Liublino seime prijungti Volynę ir Kijevą prie karūnos žemių buvo paskutinė neri­botos kunigaikščio valdžios apraiška. Esu įsitikinęs, kad visa Lietuva buvo Jogailaičių giminės nuosavybė. Su šia nuosavybe jie galėjo ir turėjo teisę elgtis, kaip jiems patiko. Jie galėjo visą Lietuvą padovanoti kam norėjo, ir nie­kas neturėjo nei teisinės galios, nei valdžios jiems pasipriešinti. Lietuvos bajorų laisvių pradžia - tai Jogailos lai­kai. Bet šios laisvės egzistavo ne gyvenime, o tik pergamentuose. Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis tariamus Lietuvos senatorius, niekieno neatsiklausdami, savo nuožiūra, korė, skandino ar kirsdino... Kalbu apie tikrąją Lietuvą, o ne apie rusiškąsias žemes, kurių priklausomybę nuo kunigaikščio reikia skirti. Taip pat reikia at­siminti, kad Lietuvoje nebuvo jokio ryškesnio luomų skirtumo iki Jogailos vedybų. Net valdančios šeimos narių li­kimas ir gyvybė priklausė nuo valdovo valios"⁶.

I. Onacevičius taip pat atkreipė dėmesį į kultūros problemas. Jis pastebėjo: "Niekur neradau tautos gyveni­mo ir krašto vidaus santykių aprašymo." Vienoks tas gyvenimas ir tie santykiai buvo prieš vokiečių atsikraustymą, kitoks - Gedimino, Vytauto ar Žygimanto laikais; o Liublino unijos metais krašto vidaus gyvenimas savo ruožtu skyrėsi nuo kitų laikotarpių. Šiems santykiams turėjo įtakos ir 1692 m. seimas, kai visoje Lietuvoje imta rašyti len­kiškai teismo dekretus ir kitus traktatus. Kiekviena epocha turėjo savo bruožų, nulemtų krašto moralinės būklės, kuri priklausė ir nuo kaimynų veiklos, ir nuo šalį valdančių asmenų. I. Onacevičius manė, kad "Žygimanto Augus­to valdymo pradžioje Mykolas Lietuvis pirmasis ėmėsi plunksnos pavaizduoti Lietuvos kultūrinę būklę. Pakol kas man teko matyti tik vieną šios knygos egzempliorių. Tačiau niekur nepavyko rasti kokių nors žinių apie tą Mykolą Lietuvį. Kas tai buvo per Lietuvis, vienintelis žmogus savo tautoje, kuris XVI a. kūrinyje atkreipė dėmesį į tautos papročius, nes iki jo rašinio Lietuvoje mes nežinojome panašaus pavyzdžio."

Keliuose laiškuose aiškindamas T. Narbutui apie žmonių abejingumą savo krašto praeičiai, I. Onacevičius kėlė kultūrinio palikimo, švietimo ir mokyklų istorijos klausimus. L Onacevičiaus nuomone, "Lietuva, kaip neturtingas kraštas, praeityje niekados neturėjo užtarėjo, taip pat išsimokslinusių ar mokslus mylinčių žmonių". Kitame laške 1841 m. birželio 28 d. I. Onacevičius, tęsdamas savo mintį, rašė: "Lietuvos dvasinin-