| mos. S. Grigaravičiūtės istorijos žinių struktūros provaizdžiu tampa vokiškasis, o tiksliau, Hilkes Günther-Arndt pasiūlytas istorijos žinių struktūrinimas (amerikietiškasis modelis atmestas dėl neapibrėžtumo). Lietuvių didaktikė istorijos žinias siūlo skirstyti į konstatuojamąsias ir procedūrines (30 p.). Konstatuojamosios žinios erdviškai vaizduojamos kaip piramidė, kurios pagrindą sudaro „faktai“, virš jų yra tokie žinių komponentai kaip „asmenybės“, „sąvokos“, „teorijos“, o viršūnėje matomos „idėjos“. Procedūrinės žinios apibrėžiamos kaip mąstymo operacijos (analizė, lyginimas, sintetinimas), turinčios euristinę galią. Tiesa, paaiškėja, kad kai kurios žinios gali „migruoti“ iš vienos žinių grupės į kitą. Tai sąvokos, teorijos ir idėjos. Nors minėtos žinios priskiriamos konstatuojamosioms, „tačiau jos, naudojamos skirtinguose kontekstuose, analizuojant skirtingus turinius, virsta procedūrinėmis žiniomis (mąstymo įrankiu), kuriomis remiantis apdorojamas dalyko turinys“ (30 p.).
Apibendrinant pasakytas mintis galima teigti, kad S. Grigaravičiūtės metodinė priemonė – tai ne tik vietos ir užsienio autorių teiginių išryškinimas ir susisteminimas, bet ir įtikinamai argumentuota „lietuviškosios“ istorijos žinių struktūros kritika, gerai pagrįstas savito, naujo modelio kūrimas, be kita ko, naudingas ir istorikams tyrėjams bei švietimo politikos baruose dirbantiems specialistams.
Rūta Šermukšnytė
|
dizainas ir programavimas giriaus