Tačiau nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kad tiesa ir teisė slaptojo diktatorių sandėrio byloje neabejotinai buvo nuskriaustųjų ir silpnųjų pusėje, būtina pažymėti, kad SSRS iš pradžių explicite reikštas, vėliau LDS nutarime implikuotas tiesioginio SSRS veiksmų Baltijos šalyse 1940 m. vasarą kildinimo iš slaptųjų protokolų neigimas yra pagrįstesnis už teisiųjų kalbas apie pagrindus (LSSR AS suvereniteto deklaracija) ir realizaciją (LSSR AS nutarimas dėl aneksijos).

Tokia priežastinė mūsų aptariamų reiškinių jungtis yra abejotina pirmiausia logine ir teisine prasmėmis. Kai kalbama apie okupaciją ir aneksiją kaip apie slaptų susitarimų realizaciją³⁰, numanoma situacija, panaši į Abiejų Tautų Respublikos pasidalijimus, tik šiuokart slaptus. Esama sumanymo pasidalyti valstybę, dėl to susitariama, ir tas susitarimas realizuojamas, – galima į viską žvelgti kaip į vieną nenutrūkstamą įvykį ar procesą. Net jei tokios analogijos ir įmanomos, negalima nepastebėti pamatinių situacijų skirtumų: pabrėžtinis sandėrininkų nenoras pripažinti sandėrį ir juo viešai remtis, besidalijamų valstybių gausa ir įvairuojantys realizacijos modeliai, distancija tarp sandėrio ir realizacijos laiko ir pan.

Dar akivaizdesnis čia teisinis argumentas, atsigręžiantis prieš savo „atradėjus“: jei sandėris buvęs iš pagrindų neteisėtas ir todėl nuo pradžių niekinis, jei jo niekaip teisiškai negalima primesti trečiosioms šalims, tai kodėl gi tai reikia daryti retrospektyviai, kam šitaip pripažinti vieno sandėrininko teisę neteisėtai remtis neteisėtu sandėriu? Pasak bene įspūdingiausios Molotovo–Ribbentropo pakto istorinės-teisinės analizės autoriaus Michailo Pronino, „kadangi iš pat pradžių negaliojantis susitarimas nesukelia kokių nors teisinių pasekmių ir viskas, kas buvo padaryta realizuojant tokį susitarimą, grįžta į pradinę padėtį, spręsti apie Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, Besarabijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į SSRS teisėtumą ar neteisėtumą galima tik ištyrinėjus pačius įjungimo procesus“³¹ (išskirta mano – N. Š.).

Kaip tik tai, „nepaisant primygtinių Baltijos šalių reikalavimų, valdant Gorbačiovui ir nebuvo ištyrinėta“³². Ir iš tiesų, tokių reikalavimų būta, kaip ir pavėluoto aukštų sovietinių nomenklatūrininkų apgailėjimo, kad geriau buvę LDS sudaryti komisiją ir visapusiškai ištirti 1940 m. įvykius nei palikti viską savieigai, neabejotinai vedusiai į atsiskyrimą ir SSRS subyrėjimą33; taigi būta ir požiūrio, kad nors „nacių–sovietų slaptieji susitarimai ir buvę prievartinio Baltijos inkorporavimo į SSRS pradžios taškas“34, tačiau tai bet kuriuo atveju atskiri įvykai / reiškiniai /procesai, ir kiekvieną atskirai ištyrinėti ir teisiškai įvertinti gal net svarbiau nei nustatyti kuo glaudesnį jų ryšį. Drįstu teigti, kad tas požiūris ir tapo vienu istorinių Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją pamatų.

Mintis, kad Lietuvos inkorporacijos klausimą

_____________________________________________________

29 Plg. Meissner B. Op. cit., S. 483.

30 Tai pabrėžiama ne tik LSSR nutarime, bet ir pripažįstant kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Rumunijos, Lietuvos, Nepriklausomybę.

31 Pronin A. Sovetsko-germanskije soglašenija 1939 g.: Istoki i posledstvija // Meždunarodnyj istoričeskij žurnal. 2000, 10–12, http://www.history.machaon.ru. Cituojamas tekstas yra II skyriaus pastraipa po 44-osios išnašos.