Knygoje aptartas Lietuvos stačiatikių metropolito Eleuterijaus paskyrimas Rusų Stačiatikių Bažnyčios Vakarų Europos egzarchato valdytoju ir su šiomis pareigomis susijusi veikla. Autorė nuosekliai apibendrino į Vakarų Europą emigravusių rusų stačiatikių vyskupų nesutarimus ir susiskaidymo priežastis, tačiau nepatikslino minėto egzarchato geografinių kontūrų, t. y. liko nekonkreti metropolito Eleuterijaus jurisdikcijos zona. Praverstų paaiškinimas, kurių valstybių parapijos pripažino jo valdžią, o kurių – Maskvos patriarchato nušalintojo metropolito Eulogijaus (Georgijevskio) bei Konstantinopolio patriarchato įtaką. Pavyzdžiui, žymaus Vilnijos stačiatikių veikėjo
V. Bogdanovičiaus teigimu, 1936 metais Maskvos patriarchatui Vakarų Europos valstybėse priklausė tik keturios parapijos (trys Paryžiuje ir viena Berlyne)^3.

Autorės teigimu, lietuvių visuomenė neabejojo Lietuvos vyriausybės politikos Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu teisingumu, ypač sprendžiant cerkvių ir iš katalikų konfiskuotų bažnyčių nuosavybės klausimus. Dėl šių bažnyčių priklausomybės katalikams nekilo diskusijų, bet „tikrųjų“ cerkvių nusavinimas iš stačiatikių, drįsčiau teigti, buvo nevienareikšmiška problema. Visgi kokiais šaltiniais remiantis tapatinamas valstybės ir visuomenės požiūris? Kokie šaltiniai išreiškia visuomenės požiūrį, juo labiau kad autorė labai rezervuotai remiasi lietuviška spauda? Lietuvių visuomenės požiūrio sklaida vis dėlto egzistavo. Ji priklausė nuo individų politinių pažiūrų, konfesinės ir socialinės priklausomybės. Pavyzdžiui, ne itin krikdemams artimas veikėjas dr. J. Purickis viešai išsakė nuosaikią nuomonę Kauno soboro nugriovimo klausimu ir pasiūlė tautiečiams kritiškai įvertinti savo praeities poelgius: „Bet argi visus carizmo pastatus ir vergijos paminklus turim nugriauti? Tada turėtumėm nugriauti, turbūt, trečdalį viso Kauno (…). Tik prisiminus tą vergiją, reikia prisiminti ir tuos, kuriais mūsų tauta prie vergijos priėjo.“  Apskritai nuosaikumas rusų tautos ir kultūros atžvilgiu buvo būdingas lietuvių inteligentams, baigusiems aukštuosius mokslus Rusijoje.

Neneigtina, kad Katalikų Bažnyčios nepakantumas neabejotinai nulėmė katalikų parapijiečių elgseną. Gaila, kad minėtos elgsenos išraiškos autorės plačiau neanalizuojamos,
t. y. neatskiriamas oficialusis Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių santykių lygmuo bei kasdienis katalikų ir stačiatikių pasauliečių bendravimas, kuris buvo gerokai nuosaikesnis negu dvasininkų ambicijų karai. Tai patvirtina gana didelis katalikų ir stačiatikių mišrių santuokų skaičius, rodantis, jog skirtinga tikyba netrukdė atskiriems individams siekti gyvenimiškų tikslų. Kita vertus, lietuvių katalikų visuomenėje pasireiškė pragmatizmas, kai siekiant ištuokos arba antrosios santuokos įteisinimo (Katalikų Bažnyčia neduodavo tam leidimo), naudotasi Stačiatikių Bažnyčios paslaugomis.

Pritarčiau, jog negatyvų Stačiatikių Bažnyčios įvaizdį stiprino Lietuvos stačiatikių metropolito Eleuterijaus toleruojamas Rusijos imperijos laikų vyskupijos struktūros atkūrimas, senų pažiūrų šventikų skyrimas į parapijas ir pan. Visgi gal būtų tikslinga išplėtoti pamąstymus, ar egzistavo alternatyva minėtam procesui? Manytina, kad net ir Rusijos imperijos centrinių gubernijų stačiatikių parapijos  greičiausiai nebuvo perpildytos Joano Kronštadskio pažiūrų ir reputacijos dvasininkų, o Optinos vienuolyno atsiskyrėlių autoritetas netapo dva-

 ___

 3 Purickis J. Dėl Kauno Soboro arba Įgulos bažnyčios // Lietuvos aidas, 1931, rugpjūčio 10, Nr. 178.