žiurėjo į dėsnių ieškotojus, iš jų šaipėsi netgi R. G. Collingwoodas, teigdamas, kad taip į naujas („dėsnių") lenty­nas perdėliojama „žirklių ir klijų" būdu gautos išvados. Žinojimas nepasipildo. Vis dėlto net nesant konkrečių ty­rimų, Zenono Ivinskio nuosavybės struktūrų pabrėžimas buvo didelis žingsnis naujų žinių įgijimo linkme, savo eu­ristinės vertės nepraradęs ir šiandien. Pats Z. Ivinskis teisingai minėtą sociologinę periodizaciją laikė daline ir vienpusiška. Tačiau būtent ji buvo nukopijuota sovietinės istoriografijos, nelabai ką nors esminga ir priduriant. Taigi pirmasis sociologinis Lietuvos istorijos modelis buvo sukurtas.

Istorizmo įveikos vienas iš pagrindinių bruožų - teorijos explicit akcentavimas. Atrodo, kad Zenonas Ivinskis žengė žingsnį ir šia linkme. Jau išeivijoje 1949 m. jis išspausdino "Aiduose" du straipsnius⁵⁹, kuriuose netradiciš­kai pradėjo svarstyti kultūros istorijos problemas. Pirmiausia jis apžvelgė spekuliatyvias S. Šalkauskio ("lietuvių kultūra - rytietiškų ir vakarietiškų pradų sintezė"), A. Maceinos ("lietuvių kultūra - nomadinio ir matriarchatinio pradų sintezė") bei kitų teorijas, o po to, jas pakoregavęs, pateikė senosios Lietuvos kultūros istorijos periodizaci­ją: "lietuvių kultūros pradmens" (neatsisakydamas A. Maceinos sintezės teorijos), "sinkretizmas" (turima galvoje XV-XVI a.) ir "Baroko bei dvaro kultūros išsiskleidimas". Kultūros raidos aiškinimas, remiantis vyraujančia ide­ologija, buvo labai vykęs principas - vėlesni kultūros istorikai nieko geresnio nesukūrė, tik viską suvėlė įvairiomis Renesanso koncepcijomis. Bet ne tai šiuo atveju svarbu. Zenonas Ivinskis buvo jau visai priartėjęs prie nuoseklių teorinių modelių konstravimo bei jų verifikavimo. O juk vieno iš istorizmo įveikos autoritetų - Reinchardo Kosselecko straipsnis vadinasi "Apie teorijų būtinybę istorijos mokslui"⁶⁰.

Vis dėlto kurdamas Lietuvos istorijos "rūmą", Z. Ivinskis grįžo prie istoristinės įvykių istorijos schemos. Tai nebuvo atsitiktinis dalykas. Z. Ivinskis niekaip kitaip ir negalėjo įsivaizduoti savo "Lietuvos istorijos" kaip "sinte­zės". Nors ir buvo kalbėjęs, kad neverta laukti Lietuvos istorijai parašyti būtinų monografijų - „plytelių", tačiau savo "Lietuvos istorijos" pratarmėje jis rašė: "Tad ir šį kartą, statant "Lietuvos istorijos" rūmą, reikėjo uoliai nau­dotis kitų jau pagamintomis "plytomis"⁶¹. Bet juk tai ir yra R. G. Collingwoodo kritikuotas „žirklių ir klijų" meto­das! Juk kiekvienas istorikas turi spręsti savo suformuluotą problemą. Vadinasi, šaltiniams jis turi kelti savo klau­simus, ir jokios "plytelės" (nebent probleminio istorizmo metodologija gautos išvados) čia nepadės. Apskritai "sintezės" sąvoka suponuoja mintį, kad kalbama tik apie indukciją. O juk moksliškumo prielaida šiandien jau vi­suotinai laikomas hipotetinis-dedukcinis metodas. Vis dėlto sintezės sąvoką (aišku, integralios istorijos