Viena iš svarbiausių žydų reikalų ministerijos veiklos krypčių buvo jos darbas švietimo srityje. 1921 m. Lietuvoje jau buvo 160 žydų pradžios mokyklų, kurias lankė 13,5 tūkst. vaikų, ir jose dirbo 573 mokytojai³⁵. Šios mokyklos buvo skiriamos į tris grupes: „Tarbut", „Javne" (religinio pobūdžio su dėstomąja hebrajų kalba ir „Kultūr-Lygos" - su dėstomąja idiš kalba. Vidurinių žydų mokyklų, kurias lankė apie 4 tūkst. mokinių, tuo metu buvo 13, dvi iš jų - realinės gimnazijos su dėstomąja hebrajų ir idiš kalba, kitose dėstoma tik hebrajų kalba³⁶. Žydų reikalų ministerija siekė kiek galima daugiau žydų mokyklų įtraukti į užregistruotų valstybinių mokyklų, gaunančių valstybės finansavimą, sąrašus.

1921 m. kovo 13 d. ministrų kabineto svarstymui buvo pateiktas ministro M. Soloveičiko aiškinamasis raštas³⁷ kaip papildymas 1920 m. sausio 10 d. Laikinajam įstatymui. Jame buvo siūloma Žydų tautos tarybos statusą iš de facto pripažinti dejure, t. y., kad ji galėtų tapti juridiškai įteisinta valstybine įstaiga, galinčia atlikti juridinius veiksmus - valdyti turtą, sudaryti sutartis ir 1.1.

Iki Steigiamojo seimo priimtų įstatymų tautinių mažumų atžvilgiu žydų tautinė autonomija Lietuvoje rėmėsi: 1. dokumentais - a) minėtu 1919 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos vyriausybinės delegacijos Paryžiuje laišku ir ministrų kabinetų (E. Galvanausko, K. Griniaus) nutarimais, b) užsienio reikalų ministro J. Purickio ir trijų stambiausių Steigiamojo seimo frakcijų atstovų J. Staugaičio, V. Čepinskio ir bei M. Sleževičiaus laiškais Žydų tautos tarybai, kuriuose krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijų vardu buvo pritarta Paryžiaus laiško-deklaracijos nuostatoms ir pasirengimas jas ginti Seime bei įtvirtinti Konstitucijoje³⁸; 2. Įstatymais ir įstatymų projektais, kurie anksčiau buvo trumpai aptarti.

Žydų tautinės autonomijos įgyvendinimas Lietuvoje vyko sunkiai ir su konfliktinėmis situacijomis. Su tokiais faktais buvo susidurta jau pirmuose Steigiamojo seimo posėdžiuose. Ypač kildavo daug ginčų, kai žydų frakcijos atstovai pasisakydavo ne valstybine lietuvių, bet žydų (idiš) ar rusų kalbomis. Ypač prieštaraudavo krikdemų bloko atstovai dėl žydų atstovų mėginimų kalbėti rusų kalba, kuri laikyta nevietine, pati žydų frakcija buvo kaltinama nesugebėjimu išsirinkti į parlamentą atstovo, mokančio lietuviškai³⁹. Būdinga dar ir tai, kad žydų frakcijos nariai palyginti retai kalbėdavo seimo posėdžiuose. Ši aplinkybė, matyt, aiškintina tuo, kad žydų pareikštos mintys likdavo be atgarsio - kalbų neišversdavo, o reikalavimas išversti į lietuvių kalbą buvo traktuojamas kaip privilegija.