| tybės civilizaciniu požiūriu nelaikė tabula rasa. Ji tik „žemos” arba „jaunesnės už Lenkiją” civilizacijos šalis24. Matyt, todėl F. Koneczny ir pabrėžia, kad rusai nesugebėjo Lietuvai primesti stačiatikybės, o Krėvos sutartį nulėmė ne rutenizacijos pavojus, bet kovos su Vokiečių ordinu. Į Lietuvą civilizaciją atnešė lenkai. Tačiau juk F. Koneczny valstybių nelaiko atskiromis civilizacijomis. Todėl, traktuodamas civilizacijos sąvoką nepalyginamai išsamiau (su socialinėmis, politinėmis, teisinėmis struktūromis), jis Lietuvos DK įžvelgė Vakarų civilizacijos procesus ir priešpastatė juos Maskvos DK visuomenei25. Tad šiuo atveju svarbu, ar F. Koneczny mato Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos (laukti atskiros LDK civilizacijos sampratos jo darbuose, kaip minėta, netenka). Jau minėtoje „Rusijos istorijoje” jis rašė: „Betarpiškas lenkų teisės poveikis lietuvių valstybei truko tik šešerius metus (1386-1392), nes tik taip trumpai ji priklausė Lenkijos karūnai. Nuo 1392 iki pat 1792 metų Lietuvos santykiai su Lenkija patyrė įvairius pokyčius, bet visada be mažiausio pertrūkio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo atskira valstybė, nepavaldi jokiai lenkų teisei ir jokiam lenkų urėdui”26.
Panašiai F. Koneczny rašo savo pirmame stambiame istoriosofiniame darbe27. Lietuva iki 1791 m. buvo nepriklausoma valstybė. Ne lenkų, o lietuvių kariuomenė stovėjo Lietuvos įgulose, mokesčiai plaukė ne į lenkų, o j lietuvių iždą. Lietuvis mokėjo mokesčius savo valstybei išlaikyti, liejo kraują dėl Lietuvos DK nepriklausomybės. Įdomūs net emociniai šūktelėjimai: „neviešpatavo lenkai Lietuvoje!” „Lietuva valdėsi pati, iki pat 1791 m. turėdama savo armiją, savo iždą ir atskiras savo ministerijas. Lenkijos Karalystės valdžia nebuvo valdžia Lietuvai! Taigi Lietuva buvo valdoma taip, kaip valdė ją... lietuviai”28. F. Koneczny žino S. Rapolionį, M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Sirvydą, D. Kleiną, K. Donelaitį. Yra dvi tautos. Formulė gente Lituanus natione Polonus LDK laikais neegzistavo. Polonizavosi tik Ukrainos, o ne etninės Lietuvos bajorija. Ši niekada neatsisakė lietuvių kalbos, tik šalia vartojo antrą: iš pradžių baltarusių, vėliau lenkų. Lietuvių bajorų polonizacija prasidėjo XIX a. ir nulėmė ją rusifikacija. F. Koneczny težino vieną polonizatorių – jo vardas – Muravjovas! Šalia didžiausių istoriosofinių viražų, F. Koneczny pamini net ir S. Daukantą, M. Valančių, A. Baranauską. Kai ką F. Koneczny idėjose galima koreguoti, kai kas gal net perdėm optimistiškai (lietuvių naudai) skamba, - juk negalima neįžvelgti bendrų Lenkijos-Lietuvos institucijų po Liublino unijos ir LDK suvereniteto apkarpymų, negalima nutylėti jau XVII a. besiformuojančios Lietuvoje nostra Polonia savimonės. Tačiau svarbu kas kita. Turint galvoje integralų F. Koneczny požiūrį į visuomenės raidą, valstybingumo, kaip vieno svarbiausių civilizacijos predikatų, akcentavimas leidžia teigti, kad šiuo atveju turime J. Ja- |
dizainas ir programavimas giriaus