Pirmą apskričių grupę sudarė Biržų, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Vilkaviškio, antrą – Kretingos, Lazdijų, Mažeikių, Alytaus, Zarasų, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Utenos, trečią – Ašmenos, Eišiškių, Švenčionių, Trakų, Vilniaus apskritys.

Visos darbo jėgos buvo laikomi visi sveiki asmenys – šeimos nariai ir samdiniai, turintys daugiau kaip 14 metų. Jeigu ūkiuose buvo darbingų asmenų daugiau kaip leido nurodytos normos, jie privalėjo registruotis arbeitsamte ir vykti į darbą ten, kur buvo paskirti. Kumečių žmonoms buvo nustatyta mažiausia 150 dienų arba 1 400 darbo valandų norma tame pačiame dvare, kur dirbo vyras, arba kitame ūkyje³⁹.

Pagal pirmiau pateiktas okupantų nustatytas darbo jėgos žemės ūkyje normas, apie trečia dalis visų Lietuvos kaimo gyventojų buvo laikomi „neužimtais“ ir privalėjo gauti arbeitsamto paskyrimą darbo prievolei atlikti kur nors kitur⁴⁰. 

Kontroliuoti darbo jėgą žemės ūkyje turėjo padėti specialiai įvesta žemės ūkio apskaitos tvarka – žemės ūkio lapas. Lietuviškosios savivaldos žemės ūkio generalinio tarėjo ir vidaus reikalų generalinio tarėjo 1942 m. rugpjūčio 6 d. potvarkiu, kiekvienam žemės ūkiui buvo valsčių viršaičių užvestas žemės ūkio lapas, į kurį pirmą kartą žinias surašė specialūs viršaičių paskirti surašinėtojai, o paskui tas žinias tikslino viršaičio įstaiga. Vienas iš pirmųjų šios apskaitos uždavinių buvo smulkus visų kiekviename ūkyje gyvenančių asmenų suregistravimas. Į tą lapą buvo surašomi visi vyresni kaip 14 metų šeimos nariai, samdomieji darbininkai ir apskritai visi tame ūkyje gyvenantys darbingi asmenys, nuolatinį ir nenuolatinį darbą turintys asmenys. Šią apskaitą okupacinės valdžios organai naudojo priverstiniam darbo jėgos verbavimui ir paskirstymui⁴¹. 

Viena iš labiausiai Lietuvos gyventojus varginusių prievolių – tai reichskomisaro H. Lohsės 1942 m. sausio 26 d. potvarkiu ūkininkams įvesta rankų ir vežimo darbų prievolė. Tokių darbų iš ūkininkų, kaip skelbė potvarkis, galėjo būti reikalaujama, vykdant viešo ar šiaip bendruomeninio pobūdžio uždavinius, kertant medžius, kasant durpes, taisant kelius ir t. t. Ūkininkas juos atlikti turėjo su savo įrankiais bei vežimo priemonėmis: arkliais, rogėmis ir pan. Ūkininkus ypač vargino vežimo darbai arba kitaip vadinamos pastotės. Už šios prievolės nevykdymą grėsė kalėjimas iki šešių mėnesių ir piniginė bauda arba viena kuri iš šių bausmių⁴². Pastočių buvo reikalaujama gana dažnokai ir jų poreikis nuolat didėjo. Antai 1942 m. Lietuvoje atliktų pastočių dienų skaičius buvo 1,28 mln., o 1943 m. – jau 2,52 mln.⁴³  Alytaus apskrities viršininko 1943 m. gruodžio 13 d. rašte žemės ūkio generaliniam tarėjui sakoma: „Ūkininkai tiek apsunkinti miško medžiagos išvežimu, kad prie geriausių norų negalėjo taip staigiai savo javų iškulti ir laiku prievolę atlikti.“⁴⁴ 

Žemės ūkis buvo ne vienintelė šalies ūkio sritis, dominusi okupantus. Naciai buvo užsimoję kuo daugiau pasipelnyti iš Lietuvos miškų – ir karo reikalams, ir išvežant medieną į Reichą. Ne tik vokiečiams, bet ir patiems lie-

 ___

 39 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1943, Nr. 19, S. 160–162.

 40 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 135.

 41 Ten pat; Lietuvos generalinės srities žemės ūkio lapui vesti instrukcija [1942 m.] // LCVA. F. R-1610, ap. 1, b. 31, l. 48; Žemės ūkio vadybos Maisto pramonės ir tiekimo departamento 1943 m. birželio 4 d. aplinkraštis Nr. 65 apskričių viršininkams ir valsčių viršaičiams // LCVA.
F. R-1610, ap. 1, b. 31, l. 208.

 42 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1942, Nr. 6, S. 57–60.

 43 Statistische Berichte für das Ostland. 1944, [Nr. 5/6], S. 215.

 44 LCVA. F. R-1610, ap. 1, b. 16, l. 150.