ros. Tačiau šios viršūnės pagrindas buvo pilietybė su asmens teisių kompleksu, sukūręs antikinės kultūros stebuklą.
Ir ekstensyvi, ir intensyvi civilizacija parazitavo iš jas supusio barbariškumo. Tai lėmė jų tarpusavio koliziją. Tais atvejais, kai barbarai užkariaudavo ekstensyvios civilizacijos šalis, jose nesunkiai atsinaujindavo tas pats civilizacinės raidos kelias. Antikinė visuomenė susidūrė su barbarais kur kas aštriau, nes ji parazitavo daug intensyviau. Todėl kritus Romai, antikinės raidos kelias nutrūko. Ši struktūra jau niekados nebeatgimė. Tačiau Romos griuvėsiai buvo "radioaktyvūs": jie paveikė juos užliejusius germanus ir gimė alodinė žemės nuosavybė. Buvo žengtas naujas individualaus ūkio raidos žingsnis: atsirado individualus gamintojas. Viduramžių Europos visuomeninė organizacija rėmėsi būtent šiuo pagrindu. Tai buvo feodalizmas. Išimtinės žmonijos raidos kelias atsinaujino ir prasitęsė nauja kokybe.
Viduramžių feodalinės civilizacijos branduolys buvo dabartinė Vakarų Europa. A. J. Toybee pažymi jos augimą Europos barbarų sąskaita, jų įtraukimą į jos sudėtį. IX-XI a. į šį arealą įsitraukė Skandinavija, Čekija, Vengrija, Kroatija, Lenkija. Tuo metu Europos vertybių sistemos lygis buvo žemas, naujosios šalys ją perėmė palyginti nesunkiai. Ir vis dėlto į rytus nuo Elbės susidaręs arealas nepavijo branduolio, liko Europos periferija. Ši periferija vystėsi greitai ir ta pačia kryptimi, bet branduolys plėtojosi dar greičiau ir esmingiau. Trumpai aptarkime visa tai lemiančią vertybių sistemą. Dar vėlyvais Antikos laikais suklestėjusi Galijos žemdirbystė tapo frankų monarchijos ūkiniu pagrindu. Karolio Didžiojo kapituliarijos sisteminio taisyklingu trikampiu paremtą ūkininkavimą. Šv. Benedikto ordino specialių kultūrų, ypač vynuogių, sodininkystė per vienuolynų žemėvaldą papildė pagrindines grūdines kultūras. Visą šią technologiją kultivavo alodinis ūkis ir juo paremti dvarai. Todėl krašto vidaus kolonizacija, stimuliuojanti miškų kirtimą ir pelkių nusausinimą, plito greitai bei plačiai. Santykiškai sparčiai didėjant ūkiškai aktyviai populiacijai, atitinkamai augo amatų ir mainų poreikis, kalnakasiai brovėsi į naujus rūdynus. Visa tai vyko veikiant iniciatyvai iš apačios, o ne komandai iš viršaus kaip ekstensyvios raidos civilizacijose. Valdantysis elitas organizavo čia ne tiek darbą, kiek atliekamo produkto nusavinimą. Todėl ankstyvųjų viduramžių Europa išsirutuliojo iki tol pasaulio istorijoje neregėtus ūkinio augimo ir pažangos tempus. Šie rodikliai dirbančiąją daugumą darė ūkiškai santykiškai aktyvią, ko nebuvo niekur kitur. Tokiomis sąlygomis atsirado Europos miestai. Kaip visada ir visur, jie buvo amatų ir prekybos centrai, bet šios veiklos |
dizainas ir programavimas giriaus