Kita vertus, iš žodžių „Lietuvos ir Rusios pasienyje“ galime spręsti, kad paties Netimero (arba jo brolio) valda buvo ne Lietuva siaurąja prasme, bet Lietuvos siaurąja prasme pakraščio valda, esanti Rusios pasienyje. Tad misijų galimybė to meto Lietuvoje yra neatmestina.

Kraujo keršto papročio atspindžiai
šv. Vaitiekaus hagiografijoje

Mes ne atsitiktinai atkreipėme dėmesį į anksčiau minėtas misionieriams skirtas hagiografijas, kurios sudomino šventųjų nužudymo aplinkybių motyvacija. Būtent šios hagiografijos leidžia kalbėti apie kraujo keršto paprotį, kuris greičiausiai ir atsisuko prieš pačius misionierius. Šias motyvacijas galime suskirstyti į kelis motyvacinius blokus. Įžvelgiami šie šv. Adalberto-Vaitiekaus nužudymo motyvacijų blokai:

Jono Kanaparijaus parašyta hagiografija:

1) Šv. Vaitiekus buvo nužudytas dėl to, jog nepaisė vietos papročio (apie kurio egzistavimą jis ir jo palydovai galėjo ir nežinoti) ir įžengė į prūsams šventas giraites. Galime kalbėti apie sakralinę misionieriaus nužudymo motyvaciją (toliau – Kanaparijus 1).

2) Misionierius buvo perspėtas kuo greičiau pasitraukti ([…] jei šią naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų […]³⁶), bet įspėjimo nepaklausė, dėl to ir žuvo. Įspėjamieji žodžiai buvo ištarti dar iki misionieriui įžengiant į šventus miškus, vieno kaimo vyrų sueigos metu. Dėl šios priežasties prūsų vyresniojo ištartas įspėjimas vargu ar yra prevencinis numatant, kad misionierius eis į draudžiamą zoną, t. y. vargu ar šis įspėjimas turi sakralinės reikšmės (toliau – Kanaparijus 2).

Šv. Brunono Kverfurtiečio parašyta hagiografija:

1) Kartojasi Kanaparijus 2.

2) Šv. Adalbertas turįs palikti prūsus, nes […] žemė nebeaugina vaisių, medžiai nebebrandina sėklų, gyvuliai nebeveda jauniklių, senieji išgaišta […]³⁷. Vėl iškyla sakralinis nužudymo motyvas (toliau – Brunonas 2).

3) Kadangi misionierius sakėsi atėjęs iš lenkų žemės, jis užpuolamas kaip lenkų agentas ar sąjungininkas. Čia galime įžvelgti akivaizdžius kraujo keršto papročio elementus (toliau – Brunonas 3).

Anoniminio autoriaus parašyta hagiografija:

1) Pakartojamas Kanaparijus 1 (nurodoma, jog ir nužudymas įvyko netoli miškelio).

2) Misionierius nužudomas dėl to, kad atpažįstamas kaip žmogus, nardinąs po vandeniu žmones (t. y. krikštijąs) ir kitaip kamuojąs žmones (toliau – Anonimas 2)³⁸.

Anonimo antroji motyvacija visiškai sutampa su Brunono Kverfurtiečio nurodytu trečiuoju motyvu, o pastarasis siejasi su Jono Kanaparijaus nurodomu antruoju nužudymo motyvu. Mes norime pasakyti, jog šalia sakralinio nužudymo motyvo egzistuoja ir profaniškasis. Pastarasis, kaip vėliau paaiškės, tiesiogiai siejasi su kraujo keršto papročiu. Galime daryti prielaidą, jog šv. Adalbertas-Vaitiekus galėjo būti kraujo keršto papročio auka.

Taip manyti verčia Anonimo minima antroji ir šv. Brunono Kverfurtiečio minima trečioji

___

36 BRMŠ, t. I, p. 175.

37 Ibidem, p. 181.

38 Beje, ši žinutė rodo, jog prūsai jau buvo matę atliekamas krikšto apeigas, o tai reiškia, kad santykiai tarp krikščionių ir pagonių užsimezgė anksčiau, nei vyko šv. Adalberto misija. Kokio pobūdžio šie santykiai buvo – nustatyti neįmanoma.