nustos aktualumo, ypač analizuojant lemtingus politinius veiksmus. Todėl manytume, jog tikslinga įvesti į teorinę apyvartą dar vieną distinkciją: tarp primityviojo istorizmo su „žirklių ir klijų" metodu, egzistuojančio visuose isto­rizmo raidos tarpsniuose (R. G. Collingwoodas „žirklėmis ir klijais" laikė ir Rankės veikalus) iki pat šių dienų, ir probleminio istorizmo, kuriam būdingas aktyvus istoriko santykis su šaltiniais.

Šiuo požiūriu Z. Ivinskio kūryba reikalauja kruopščios analizės. Iš pirmo žvilgsnio „žirklių ir klijų" metodo Z. Ivinskis laikosi daug kur. Tačiau jis vienas iš nedaugelio mūsų istorikų, kuris savo kūryboje formuluodavo isto­riografijoje neišspręstus klausimus³⁸. Savo "Lietuvos istorijoje" jis taip pat suformulavo „šešias galutinai neištirtas Mindaugo laikų problemas"³⁹. Iš karto gali kilti klausimas - kodėl šešios, o ne šešiasdešimt šešios problemos? O kurios problemos tada išspręstos? Aišku, kad šiuo atveju klausimai gaunami iš istoriografinės konjunktūros, o ne savarankiškai - jeigu nebūtų istorikų nuomonių skirtumų, problemos nesusiformuluotų. Taigi, jei problema nuro­doma, ji neišsprendžiama, jei nenurodoma - neaišku, kokiu būdu išspręsta ir ar galimos griežtos išvados. Vadina­si, probleminiam istorizmui tokias problemas galima priskirti tik su išlygomis.

Čia padarykime posūkį į vieną Zenono Ivinskio teorinį konstruktą, kuris iš pirmo žvilgsnio neturi ryšio su proble­minio istorizmo klausimu. Zenonas Ivinskis daug kur mini „genetinės istorijos" sąvoką. Vienur ji priešpriešinama Vilniaus istorikų mokyklai: "(...) negalima pasakyti, kad tos istorijos atstovai būtų buvę jau pasiekę genetinės isto­rijos, tikrąja mokslo prasme, laipsnį,"⁴⁰ kitur ("Lietuvos istorijos" pratarmėje) - tik pragmatinei istoriografijai: „Pragmatiškai didaktiškos istorijos rašymo būdas turi trauktis ir labiau leisti reikštis genetiniam metodui, kuris pirmoje vietoje stato visuomeninės reikšmės turinčių įvykių psichofizinį priežastingumą"⁴¹. Aišku, tai ta pati lem­tingų įvykių koncepcija, nukreipta prieš „inventorinimą". Bet juk Zenonas Ivinskis vienas primųjų lietuvių isto­riografijoje perėjo nuo politinių įvykių istorijos prie ūkio ir socialinės (siaurąja ir senąja prasme) istorijos. Tai gal „genetinė istorija" apibūdintų šį poslinkį? Gal jau turime reikalą nebe su įvykių, o su procesų istorija? Pastarasis atsakymas būtų skubotas ir, atrodo, neteisingas. Procesų ir struktūrų istorija, kaip minėta, laikoma istorizmo įveikos požymiu (žr. 18 išn.), o istorizmas turi taip pat savo ūkio ir teisės istorijas. Tačiau pastaruoju atveju naudoja­masi ne sociologinėmis sąvokomis, o aprašomos teisinės, valstybinės, ūkinės ir kitos institucijos. Atsisakymo nuo „žirklių ir klijų" metodo minėtas poslinkis automatiškai nerodo.