Istorijos šaltiniai retai pateikia tiesmuką praėjusių epochų giminių padėties visuomenėje vaizdą. Dažniausiai jį tenka kruopščiai rekonstruoti it dėliojant mozaiką. Būtų galima išskirti dvi pagrindines vertinimo plotmes: kaip giminė traktuojama viešumoje (pirmiausia – valstybės valdymo aparate) ir kaip pačios giminės atstovai suvokia savo vietą visuomenėje. Šie du skirtingo suvokimo lygmenys atsispindi tiriamos giminės atstovų turimose pareigybėse ir vedybiniuose ryšiuose.

Kaip matėme, įvertinti XV–XVI a. Šemetų giminės atstovų viešąsias pozicijas yra sudėtinga, nes iki XVI a. vidurio neturime duomenų apie jų pareigybes. Nors čia dar ne viskas aišku, tačiau tikėtina, kad svarbesnių pareigybių Šemetos galėjo ir neturėti. Kita vertus, pareigybių nominacijos negali visiškai atskleisti giminės statuso plačiai išsisluoksniavusios bajorijos spektre. Šemetų priklausomybę aukštesniajam bajorijos sluoksniui rodo ne tik tai, kad paskiri jų atstovai buvo valdovo dvarionys, bet ir tai, kad visi jie nuosekliai buvo nominuojami „pono“ titulu¹³² . Realią giminės padėtį rodo ir jos atstovų sutuoktiniai. O juk Šemetos per vedybas susigiminiavo su Iljiničiais, Kęsgailomis ir Chodkevičiais tuo metu, kai šios giminės buvo savo galios viršūnėje. Šis pastebėjimas mus veda prie Šemetų giminės atstovų socialinės savirefleksijos problemos. Čia pirmiausia į akis krinta jų pabrėžtinas kildinimasis ne iš tėvo (ne pagal kardą), o iš motinos (pagal verpstę) giminės. Taip darė Mikalojus Kazimieras Šemeta, kildindamas save iš Kęsgailų ir kunigaikščių Kaributaičių (Zbaražskių). Matyt, taip elgėsi ir nemaža dalis XVII a. Šemetų, kildinusių savo giminę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto sesers, ištekėjusios už Kormulto. Pastaroji tendencija leidžia manyti, kad po šiuo, be abejonės, iškraipytu vardu gali slypėti atmintis apie didelę reikšmę Šemetų jaunesniajai šakai turėjusią giminystę su Žemaitijos seniūno Kantauto dukra.

Šios pastabos leidžia konstatuoti, kad negalima visiems, ypač XVI a. Šemetų giminės atstovams, suteikti maždaug vienodą socialinį statusą. Dalis giminės neišvengiamai „grimzdo“ į eilinės ir smulkiosios bajorijos sluoksnį, o kita, pasinaudodama sėkmingomis vedybomis, įsitvirtino tarp vidutinės ir stambiosios bajorijos. Kita vertus, negalima teigti, jog atskiros giminės šakos aptariamuoju laikotarpiu tolygiai didino savo įtaką ar nuosekliai degradavo. Kiekviena jų turėjo savo nuopuolių ir pakilimų. Iš pateiktos medžiagos akivaizdu, kad ne pirmagimystė, bet vedybiniai ryšiai turėjo didžiausią įtaką šeimos visuomeninės padėties svyravimams.

Giminės veikla kultūros srityje mums žinoma pakankamai vienpusiškai. Beveik visi duomenys apie tai susiję su religija. Kaip minėjome, XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Šemetų jaunesniosios šakos atstovai fundavo katalikų bažnyčias Šaukėnuose bei Gniezne. Tačiau XVI a. antrojoje pusėje Šemetos jau tapo Reformacijos šalininkais. Spėjama, kad 1567 m., ko gero, Merkelis Šemeta įkūrė Tauragėje evangelikų ir liuteronų mokyklą¹³³ ir bendruomenę¹³⁴. 1572 m. Stanislovas Šemeta Šaukė

___

132 XVI a. viduryje šiam titului galutinai praradus savo reikšmę, prie beveik visų Šemetų giminės atstovų vardų buvo pridedamas nemažareikšmis „Jo Mylistos“ titulas.

133 Vladimirovas L. KI, p. 379. Zenonas Ivinskis nurodė, jog Jonas Šemeta įkūrė protestantų evangelikų bendruomenę (žr.: Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1989,
t. 3, p. 474). Tauragės klebonija ir pamokslininkas minimi 1571 m. Tauragės inventoriuje, sudarytame Merkelio Šemetos, vaikams besidalijant jo paliktą turtą. Žr.: IA, p. 186.