Bet grįžkime prie Lietuvos, kaip konkrečios visuomenės, realijų ir modelio. Ką matome šiandien? Kaip teigia T. Sodeika³, nagrinėdamas dabartinę Lietuvos kultūrinę situaciją, "Vakaruose nusižiūrėtos ir į lietuvišką kontekstą perkeltos socialinės fizikos formos (socialinės-organizacinės struktūros ir būdai) beveik neišvengiamai virsta "pseudomorfozėmis" - dariniais, mažai ką bendro turinčiais su tikrove ir tik simuliuojančiais vienokius ar kitokius socialinius pavidalus. Pateikęs pavyzdžių, kurių sąrašą dabar būtų galima gerokai papildyti, autorius klausia: "Ar tokios pseudomorfozės nerodo, kad kažkas netvarkoje su metafizine visuomenės gyvenimo plotme, nuo kurios galiausiai priklauso vienų ar kitų socialinių darinių "realumas?" Mes vėl matome E. Gudavičiaus aptartą Lietuvos istorijoje buvusią koliziją: vertybių sistemos ir visuomenės organizacinių struktūrų neatitikimą⁴. Bet šiandien nauja yra tai, kad šis neatitikimas yra priešingos "krypties". Štai prieš 4-5 amžius vadinamieji antstatiniai dariniai sąvokų ir teisinių aktų pavidalu buvo įdiegiami greičiau, nei buvo sukurtos jas atitinkančios organizacinės struktūros, o šiandien mimezė yra kito lygmens: vyksta ne paviršutiniškas vertybių perėmimas, bet organizacinių struktūrų kūrimo imitacija.

Tai rodo esminius pokyčius Vakarų civilizacijoje: ne tik didžiulę technologinę galią, bet ir pakitusius vertybinius orientyrus, t. y. akivaizdų socialinės fizikos prioritetą prieš socialinę metafiziką. Šių dviejų socialinės tikrovės lygmenų neatitikimas gali būti dramatiškas, ir tai rodo Rytų Vokietijos pavyzdys. Suvienijus abi Vokietijas, didžiulis Vakarų Vokietijos socialinis-ekonominis potencialas buvo nukreiptas rytinės dalies socialinėms struktūroms pertvarkyti ir gyventojų gerovės skirtumams iš esmės sumažinti. Tačiau, kaip rodo Allensbacho Demoskopijos instituto sociologinių tyrimų duomenys⁵, labai išaugus Rytų Vokietijos gyventojų gerovės lygiui (jis gerokai aukštesnis nei kitose pokomunistinėse šalyse), jų psichologinė-dvasinė būklė gerokai pablogėjo (psichloginės savijautos, pasitenkinimo gyvenimu indikatoriai yra žemesni nei kitose Rytų Europos šalyse). Greitai pakitusios socialinės-ekonominės galimybės dar labiau išryškino ankstesnės socialinės patirties, įgūdžių, vertybinių orientacijų skirtumus, akivaizdžiai sunkinančius sugebėjimą adaptuotis ir įsitvirtinti naujoje socialinėje sistemoje.