Sociologijos žodyne „kultūra“ yra „socialinės struktūros“ antitezė. Analizuodami socialinę struktūrą, sociologai vartoja institutų, socialinės padėties, grupinės priklausomybės, profesijos, klasės, statuso ir pan. terminus. Kultūra sociologams reiškia „simbolines klasifikacijas, kategorijų schemas, reiškinių rinkinius, kurie egzistuoja daugelio žmonių galvose ir gali būti suprantamai perduoti kitiems“³⁶.

Svarbiausiu savo objektu dauguma sociologų laiko socialinės struktūros analizę, nors sociologijoje egzistuoja ir heterodoksinė „kultūros sociologų“ mažuma (jai priklausė ir Vytautas Kavolis). Tai vadinamieji „kultūralistai“, kultūrą laikantys autonomišku socialinės struktūros atžvilgiu veiksniu, turinčiu savo vidinę logiką ir kaitos potencialą. Pats posakis „kultūros sociologija“ sociologijoje turi dvi reikšmes. Pirma, „kultūros sociologais“ vadinami sociologai, „kultūralistiškai“ suprantantys kultūros ir socialinės struktūros santykius. Antra, „kultūros sociologais“ vadinami tyrinėtojai, sociologiškai tiriantys meną, mokslą, švietimą ir pan. tam tikroje visuomenėje (pvz., menininkų bendruomenes, meno įstaigas, meno kūrinių rinką ir pan.)³⁷. „Kultūros sociologija“ šia prasme gali būti ir kultūralistinė, ir nekultūralistinė.

Iš visų sociologijos teoretikų bene sistemingiausią, rafinuočiausią ir įtakingiausią kultūros sąvokos analizę pateikė Talcottas Parsonsas (1902–1979)³⁸. Tos analizės išeities taškas yra tezė, kad kiekvienos sistemos išlikimo sąlyga yra keturių funkcinių imperatyvų patenkinimas. Sistema turi: 1) prisitaikyti prie aplinkos, paversdama jos energinius išteklius savo aktyvumo išteklais (angl. adaptation);
2) sugebėti pasiekti tikslus (angl. goal attainment); 3) integruoti savo elementus (angl. integration); 4) išsaugoti tam tikrą latentišką pavyzdį, kuris yra tos sistemos tapatumo sau laidas (angl. latent pattern maintenance). Atskiras tokio „latentiško pavyzdžio“ atvejis ir kartu geriausias pavyzdys yra gyvų organizmų genotipas.

Taikant šias sąvokas žmogaus veiklai, ji analitiškai išsiskaido į keturis posistemius: organizmą, kuris atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją; asmenybę, atliekančią tikslo pasiekimo funkciją; socialinę sistemą (ar socialinę struktūrą), atliekančią integracijos funkciją; kultūrą, kuriai atitenka latentiško pavyzdžio išsaugojimo funkcija. Šių posistemių santykius T. Parsonsas nusako „kontrolinės hierarchijos“ sąvoka. Posistemiai, užimantys šioje hierarchijoje „žemesnę“ padėtį, tiekia energiją „aukštesniesiems“, gaunantiems iš jų informaciją ir taip yra jų kontroliuojami. Organizmas yra energijos šaltinis asmenybei ir yra jos kontroliuojamas; socialinė sistema kontroliuoja asmenybę, panaudodama jos energiją, ir savo ruožtu yra kontroliuojama kultūros, kuriai tiekia energiją. Asmenybė pajungia sau organizmą per mokymosi procesus; socialinė sistema

___

36 Kavolis V. Kultūros dirbtuvė, p. 45.

37 Lietuvių skaitytojas solidų tokio tipo tyrimo pavyzdį gali rasti G. Viliūno knygos pavidalu. Žr.: Viliūnas G. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). Vilnius: Alma litera, 1998.

38 Žr.: Parsons T. The Social System. New York: The Free Press, 1951; jo paties: Gesellschaften. Evolutionäre und komparative Perspektiven. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1975, S. 9–53. Žr. taip pat: Wenzel H. Die Ordnung des Handelns. Talcott Parsons’ Theorie des allgemeinen Handlungssystems. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1990; Lackey P. N. Invitation to Talcott Parsons Theory. Houston: Cap and Gown Press, 1987.