pės vadui plk. V. Grigaliūnui-Glovackiui ant svarbesniųjų kelių, kaip Hoža Sopockinas–Rygolis–Vlaska–Studenica–Mazurkos–Grabava sustiprinti sargybas ir jokiu būdu nepraleisti nei besitraukiančių bolševikų, nei puolančių lenkų kariuomenių⁷⁹. Tą pat rugpjūčio 24 d. I, II ir III divizijų vadams buvo įsakyta baigti užimti Lietuvos teritoriją, vengiant ginkluotų susirėmimų su bolševikais ir griežtai reikalaujant iš jos išeiti. I pėst. divizijai nurodyta iškart užimti antrąją skiriamosios linijos zoną, nurodytą rugpjūčio 6 d. konvencijoje su bolševikais⁸⁰. Marijampolės grupė buvo papildyta naujais daliniais, kad, bolševikams pasitraukus, įstengtų užimti Gardiną.

Pradėjęs vadovauti Marijampolės grupei, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis 1920 m. rugpjūčio
13 d. Seinuose paskelbė slaptą įsakymą Nr. 13, iš kurio turinio matyti, jog kariuomenės vadovybė labiausiai norėjo užimti Gardiną⁸¹. Šio miesto link buvo siunčiami ir kiti daliniai. Pasiekus Ežeronis ir Pariečę, buvo sužinota, jog Gardine dar tebestovi bolševikų kariuomenė ir prie miesto artėja lenkai. Teko likti Pariečėje.

1920 m. rugpjūčio 23 d. Rygoje vykusioje Baltijos valstybių konferencijoje lenkų delegacija pareiškė norinti draugiškai spręsti visus ginčus tarp Lenkijos ir Lietuvos, jei pastarosios vyriausybė pareikš nesanti susaistyta jokia sutartimi, nukreipta prieš Lenkiją, ir jei atsisakys persekioti lenkų tautybės Lietuvos piliečius. Lietuvos delegacija savo ruožtu pažymėjo, jog ji pritaria idėjai sudaryti konvenciją nepriklausomybei apsaugoti tarp visų valstybių, jau pasirašiusių taikos sutartį su Rusija, taip pat ir su Lenkija, kai ji taikiai išspręs ginčus su Lietuva ir pasirašys taikos sutartį su Rusija⁸².

1920 m. rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko speciali lenkų delegacija. Neturėdama įgaliojimų derėtis politiniais klausimais, ji galėjo aiškintis tik lietuvių ir lenkų karinės konvencijos ir lietuvių dalyvavimo kare su Sovietų Rusija klausimus. Iš lenkų karinės misijos keltų uždavinių išskirtini keturi pagrindiniai: 1) išreikalauti iš Lietuvos vyriausybės bei karinės vadovybės laisvę Lenkijos karinių dalinių judėjimui per Vilniaus ir Gardino kraštą, pripažintą Lietuvai liepos 12 d. sutartimi, gauti savo dispozicijon geležinkelį Gardinas–Lyda–Molodečnas; 2) garantuoti Lenkijos kariuomenės kairiojo sparno saugumą, išdėsčius prie pirmiau minėto geležinkelio tris lietuvių kariuomenės divizijas;
3) Lietuvos kariuomenei nedelsiant pasitraukti iš Suvalkų krašto ligi gruodžio 8 d. linijos ir netrukdyti Lenkijos kariniams daliniams judėti Gardino link; 4) Lietuvai ir toliau laikytis neutraliteto, jos kariuomenė privalo perduoti Lenkijos žinion geležinkelį Gardinas–Vilnius–Daugpilis ir užleisti Vilnių karo su bolševikais veiksmams⁸³ .

Krašto apsaugos ministras plk. ltn. K. Žukas įrodinėjo, jog, prieš sudarant karinę konvenciją, visų pirma būtina nustatyti aiškias abiejų valstybių sienas, kurias po karo respektuotų ir Lenkija, nes lenkai jau ne kartą pažeidė sąjungininkų nustatytą demarkacijos liniją. Lenkų delegacija tvirtino, kad teritorinius ginčus Lenkija pasirengusi išspręsti taikiu būdu, laikydamasi demokratinių principų, kartu pabrėžė, jog, atsižvelgdama į gyventojų norus, su Maskvos taikos

___

79 Armijos vado plk. ltn. K. Ladygos 1920 m. rugpjūčio 23 d. telefonograma Nr. 876 Marijampolės grupės vadui // Ten pat, f. 929, ap. 3, b. 155, l. 103.

80 Armijos vado plk. ltn. K. Ladygos 1920 m. rugpjūčio 24 d. telefonograma Nr. 891 I, II ir III divizijų vadams // Ten pat, l. 108–109.

81 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei // Ten pat, b. 14, l. 9–10.

82 J. Urbšys. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai…, p. 266–267.

83 R. Žepkaitė. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Vilnius, 1980, p. 97–98.