| įpėdinio imperatoriaus šv. Henriko II laikų miniatiūrose imperatorius bus vaizduojamas karūnuojamas paties Kristaus, bet Henrikas čia stovi (kartu su žmona šv. Kunigunda) nuolankiai priimąs suteiktą valdžią ir garbę, o nesusitapatinantis su christomimetes 24. Pačios dieviškos rankos, nusileidžiančios ant valdovo galvos, įvaizdis aptinkamas ir iki Otono III. Viename Karolio Plikagalvio vainikavimo sakramentariume pavaizduotas stovintis Karolis Didysis (kiti tyrinėtojai čia įžvelgia Chlodvigą, Pipiną ar patį Karolį Plikagalvį), kuriam dieviškoji ranka nuleidžia ant galvos vainiką25. Panaši ranka nupiešta kitoje miniatiūroje, vaizduojančioje jau Karolį Plikagalvį26. Taigi šiuo atveju Otono III atvaizde nauja buvo ne tai, kad Otoną liečia dieviškoji ranka, o tai, jog jis buvo pavaizduotas kaip Kristus didybėje.
Vadinasi, politinė Otono renovatio koncepcijos saviraiška ir jos metmenys yra pakankamai aiškūs: imperatorius esąs christomimetes žemėje, jo valdžia kyla iš Dei gratia ir jis vadovauja visam krikščionių pasauliui. Senosios ir naujosios karalystės tampa federacijos dalimi, kaip šių federacinių subjektų valdytojai – imperatoriaus sąjungininkai, padeda atnaujinti imperiją, ją plėsti ir aukštinti.
Kaip buvo anksčiau minėta, religinis renovatio komponentas skyla į išorinį ir vidinį dėmenis. Išorinio dėmens esmė ta, jog imperatorius, perspektyvoje į praeitį, t. y. apeliuodamas į Konstantino laikų imperiją, remsis pakankamai aiškiais simboliais. Simboliška, kad 999 metais popiežiumi tapęs Ravenos arkivyskupas Gerbertas pasivadino Silvestru II, t. y. prisiėmė tą vardą, kurį nešiojo popiežius valdant Konstantinui. Simboliška ir tai, kad imperija buvo pradėta atnaujinti tūkstantmečių sandūroje, krikščionių pasauliui belaukiant stebuklų ir pasaulio pabaigos, bei tai, kad Otonas savo imperiją sutapatins su Euzebiejaus Cezariečio minima pax Romana. Bet svarbiausias religinės saviraiškos matmuo – bandymas suderinti civitas Dei su civitas terrena. Civitas terrena, t. y. žemiškoji Otono III imperija, palytėta pax Romana įvaizdžio, jau neturėjo bauginti krikščionių kaip civitas deaboli, kurią taip apibūdino šv. Augustinas savo De civitate Dei.
Kaip žinoma, Augustinas, kalbėdamas apie sielos išgelbėjimo būdus, daro aiškią takoskyrą tarp žemiškosios ir dangiškosios karalysčių. Neabejotinai apeliuodamas į dualistinę Kristaus prigimtį, nubrėždamas tarpinę būseną tarp gėrio ir blogio, Augustinas žemiškus vargus ir gyvenimą materialiame pasaulyje sutapatino su civitas terrena. Kadangi žmogaus gyvenimo tikslas yra civitas Dei, t. y. dangiškoji, anapusinė Dievo karalystė, o žemiškasis gyvenimas tėra tarpinė stotelė, suponuojanti žmogiškąsias savybes skilti į sielos išganymą lemiančius ir sielą žlugdančius veiksnius, dėl šios priežasties civitas terrena yra pavojinga žmogui vieta, kur vyksta kova dėl sielos išgelbėjimo tarp Dievo (gėrio, šviesos) ir šėtono (blogio, tamsos). Dėl šios priežasties šv. Augustinas civitas terrena tapatina su civitas deaboli. Ankstyvaisiais viduramžiais, o tiksliau vėlyvosios antikos epochoje, t. y. laikotarpiu, kai ir gyveno Augustinas, kiekvieną akimirką belaukiant pasaulio pabaigos tokia pasaulių suskirstymo schema buvo racionali ir suprantama. Bet ilgainiui, suvokus, kad pasaulio pabaiga – tolimos ateities vizija, kiekvienam krikščioniui reikėjo apsiprasti, jog gyvena civitas terrena. Apskritai ši terrena imta suvokti kaip žmogaus kūnas, kurio
_______________________________________
23 Įdomu tai, jog ši koncepcija atsispindėjo hercoginių vyskupijų struktūroje, išpuoselėtoje jau Otono Didžiojo, kai vyskupai buvo ir imperijos žemių valdytojai, tiesiogiai atsakingi imperatoriui. Pagrįstai galime klausti, kiek ši struktūra atspindi krikščionių kultūros ir pasaulėžiūros tendencijas viduramžių sąrangoje. Apie šią struktūrą žr.: Bńåģčšķą˙ čńņīšč˙. Mocźāą, 1957, t. III, c. 174.
24 Bechwith J. Ankstyvųjų viduramžių menas. Vilnius, 1999, p. 112–114.
25 Ibid., p. 68–70.
26 Ibid., p. 59. |
dizainas ir programavimas giriaus