| XVI amžių, atrodo, laikėsi unitinės pozicijos. Ar tokioje konfesinėje laikysenoje neverta bent hipotetiškai ieškoti “gente rutenus – natione lituanus” formulės ? Toks identitetas arba konfesinės bei kultūrinės integracijos pastangos, taip pat politinis lojalumas ar net nuopelnai, pavertė rusėnus kompromiso su lietuviais partneriais, o tai ir buvo vadinamosios “krikščioniškosios tolerancijos” pagrindas. Bažnytinės unijos genezės laikotarpis, užtrukęs daugiau nei pusantro šimto metų dar labai nedaug tyrinėtas. O juk jame būta ne tik oficialių nepavykusių unijos projektų, bet ir “pogrindinės” unitinės laikysenos. Atrodo, kad per šią prizmę reikėtų pažiūrėti tiek į Pranciškų Skoriną vertusį Juditos knygas, kurias stačiatikiai laiko apokrifinėmis, tiek ir į XVI amžiaus II – osios pusės kultūrininkus. Gal tiek šie, o juo labiau tikri unitai po 1596 – ųjų metų, taigi visos bažnytinės unijos kultūrinės tradicijos92. žmonės jau laikytini nebe rusėnais LDK, o Lietuvos rusėnais ? Kita vertus ir po Brastos bažnytinės unijos liko stipri stačiatikybės ir stačiatikiškos raštijos tradicija su tokiomis iškiliomis figūromis kaip Meletijus Smotrickis ir broliai Zizanijai93. Aišku, kad tai taip pat rusėnų kultūros dalis94. Kita vertus, stačiatikiška tradicija rodytų, kad bent dalis rusėnų išlaikė savo “nacijos” identitetą ( o neperėjo į lietuvių naciją ).
Visos šios mūsų pasiūlytos konstrukcijos ir formulės primena eksperimentus, vykdomus laboratorijoje, kai už jos sienų verda visai kitoks gyvenimas – viską jaukiantis lietuvių ir rusėnų lenkėjimo faktorius. Todėl visa tai reikėtų laikyti siūlomomis hipotezėmis dar labai menkai tyrinėtai Lietuvos ir Vilniaus rusėniškajai istorijai. Tačiau vien jau tai, ką žinome, leidžia labai išplėsti rusėniškosios tradicijos teikiamas galimybes istorinėms sąmonėms formuoti. Taip gali į Vilniaus istoriją tvirtai atsiremti šiandieniniai baltarusiai ir ukrainiečiai, t.y. tautos, kurios atsirado iš rusėnų. Bet šiame pavelde galbūt savo vietą gali surasti ir Vilniaus rusai. Dalis Vilniaus stačiatikiško paveldo yra susiję su Tverės ar Naugardo įtakomis. Stačiatikybė į Lietuvą atėjo anksčiau nei susiformavo rusėnų tauta. Todėl esama visiems bizantinės tradicijos kraštams bendro paveldo, pvz.: XIVa. Vilniaus kankiniai, apie kuriuos ką tik parašyta solidi studija95 . Dalis Lietuvos rusų protėvių, t.y. Smolensko rusai, ne tik tapo Žalgirio mūšio herojais. Iki 1514 Smolenskas, regis, prisidėjo prie rusėniškosios kultūros formavimo – jame buvo rašomi Lietuvos Metraščiai. Be to, identitetams neįsakysi – taigi neuždrausi lietuvos rusams ieškoti savo istorinės sąmonės perspektyvų ir rusėnų pavelde. Svarbu tik, kad nebūtų užmirštama, jog tai, visų pirma, baltarusių ir ukrainiečių paveldas.
Taigi, kaip Lietuvos lenko savimonės pagrindu gali tapti ne tik A. Mickevičius ar J. Slovackis, bet ir A. Rotundas su M. Stryjkovskiu, taip Lietuvos baltarusiams, ukrainiečiams ir rusams – K. Ostrogiškis bei P. Skorina.
92 Žr.: A. Aнушкин. На заре книгопєчатания в Литве. – Вильнюс, 1970, p. 68 – 72, 118-119, 147-148; L. Vladimirovas. Knygos istorija. Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI – XVII amžius. – Vilnius, 1979, p. 462, 492-495; M. B. Topolska. Czytelnik i książka w Wielkim Księstwie Litewskim w dobie Renesansu i Baroku. – Ossolineum, 1984, p.124, 265-266.
93 Žr.: A. Aнушкин. Op. cit., p. 70; L. Vladimirovas. Knygos istorija, p. 497-499; M. B. Topolska. Czytelnik i książka, p. 38 - 40, 60, 110-113.
94 D.Kuolio išvada, kad “gudiškasis modelis” XVIIa. įgijo “ antilietuvišką pobūdį” (žr.: D.Kuolys. Op. cit., p. 13 ) yra, regis, skubota. Nuoroda į Simeoną Polockietį, 1656 –aisias metais sveikinusį Maskvos kariuomenę, tokiai išvadai tikrai nėra pakankama. Maskvos kariuomenę sveikino ir lietuviai – užteks paminėti Stanislovą Ordą. Antra vertus, 1667 –aisias metais Anrusovo taika numatyta Maskvos globa LDK stačiatikiams nulėmė, kad dauguma pastarųjų vyskupų perėjo į uniją.
95 Žr. išn. 88. |
dizainas ir programavimas giriaus