Apie visuomenės nuomonės vietą sovietinėje visuomenėje svarstė ir sovietiniai mokslininkai. Tačiau jų tyrimai, kai kurie gana sąžiningi, vis dėlto negalėjo apimti esminių problemų. O režimas žiūrėjo į visuomenės nuomonę kaip formuotiną žiniasklaidos pagal partijos nurodymus. Nors ir buvo teigiama, kad gali egzistuoti ir kitokios nei vyraujanti nuomonės ir kad jos net gali būti priešingos oficialiajai, tokios „nukrypusios“ nuomonės nelaikytos visuomenės nuomone9.

Straipsnyje naudojami tiek skelbti10, tiek neskelbti (LYA. F. K-1, ap. 3) archyviniai šaltiniai, parodantys sovietinio režimo požiūrį į visuomenės nuomonės reiškimą. Naudojami autoriaus interviu su kultūrinio elito nariais apie sovietmetį bei skelbti atsiminimai. Jie leidžia suvokti, kokia buvo viešoji nuomonė ją skelbusių asmenų manymu.

Valdžios ir visuomenės santykių pobūdis bei visuomenės sankloda Vakarų ir Vidurio bei Rytų Europoje gerokai skyrėsi. Vakaruose buvo palankesnės sąlygos veikti viešai, sąlyginai atvirai reikšti savo opozicines nuotaikas, taip pat visuomeninės erdvės fenomenui susiformuoti ir funkcionuoti. Anot Jürgeno Habermaso, politinė viešoji sfera čia susiformavo XVIII a. kaip diskusijų ir pasikeitimo nuomonėmis vieta, apsaugota nuo valstybės kontrolės11. Tokia vieta egzistavo visai nedemokratiškuose absoliutinių valdovų valdomuose Vakarų Europos kraštuose, todėl juose ir galėjo susiformuoti viešoji erdvė. O XIX–XX a. Lietuvoje laisvės nuo tokios valstybės kontrolės iš esmės nebuvo niekada. Rusijos imperija negailestingai slopino tiek sukilimus, tiek nepriklausomos viešosios nuomonės apraiškas. Sovietų Sąjungos režimas buvo dar nepakantesnis nepriklausomai žmonių veiklai, ką jau kalbėti apie opoziciją. Visa tai trukdė formuotis visavertei viešajai erdvei, panašiai į egzistavusią Vakarų Europoje.

Viešoji sfera politinėje srityje, pagrįsta viešojo kriticizmo išraiška, tuo yra opoziciška viešojo autoriteto sferai, identifikuojamai su valstybės jėgos išraiška12. O bet kokį opoziciškumą laikant priešiškumu, jis nėra įsileidžiamas į viešumą, taigi – stumiamas į pogrindį. Tai atskiria visuomenės nuomonę nuo viešumo. Visuomenės nuomonė pradeda reikštis jau nebe viešumoje pasirodančioje spaudoje, o neviešai (kad ir pogrindžio leidiniuose). Geriausias pavyzdys – XIX a. lietuvių spaudos draudimas, kai bemaž visa gimstanti moderni lietuvių kultūra, taip pat ir dažniausiai viešumos reikalaujantis politinis gyvenimas 40 metų reiškėsi ne viešajame Lietuvos gyvenime, o slapčia, nelegaliai, pogrindyje. Tokia istorinė patirtis lėmė, kad lietuvių politinėje sąmonėje, kitaip nei Vakarų Europoje, viešas ir visuomeninis reiškė ir iš esmės tebereiškia skirtingus dalykus.

Net ir gana paviršutiniškas lietuviškos ir angliškos terminijos lyginimas taip pat rodo istorinės patirties skirtingumą. Anglų kalboje viešumui / visuomeniškumui apibūdinti užteko vieno termino – public, reiškiančio tiek viešą, tiek visuomeniškai svarbų dalyką, tiek pačią visuomenę. Taip atspindimas glaudus jų ryšys, egzistuojantis tikrovėje. Lietuvoje tokio tiesioginio ryšio nebuvo. Todėl public termino vertimas iki

---

9 Shlapentokh V. Two Levels of Public Opinion: The Soviet Case // The Public Opinion Quarterly. 1985,
vol. 49, no 4, p. 444–445.

10 Vaigauskas G. K. Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja (vadovėlis praktikams). Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, [1992].

11 Chartier R. Public Sphere: Eighteenth-century History // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001,
p. 12590.

12 Ibid., p. 12590.