Tuo tarpu užėmę Vilnių lenkai stengėsi išnaikinti visa, kas jiems atrodė nelenkiška: persekiojo lietuvių visuomenės veikėjus, uždarė kultūros įstaigas, atėmė vertingesnį jų turtą, suiminėjo gyventojus.

1919 m. pradžioje Paryžiuje vykusios derybos dėl taikos sutarties ir Vakarų Europos valstybių ilgai laikoma nepastovia ir nepriimtina sovietinė tvarka Rusijoje paskatino lenkų nesukalbamumą, todėl jų užmojai įgavo platų mastą. Paryžiaus sutartimi tiksliai nenustačius Lietuvos sienų, netrukus prasidėjo kivirčai tarp faktiškai atsikūrusios, bet Santarvės valstybių dar nepripažintos Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos. Santarvės valstybės pavėluotai mėgino tvarkyti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimą, nustatydamos tarp jų demarkacijos linijas, kadangi tiesioginės derybos tarp tų valstybių nevyko. Lenkija laikėsi tos nuomonės, kad jai dar neatėjo patogus laikas sutvarkyti reikalus su Lietuva. Kaip netrukus paaiškėjo, Lenkija Santarvės valstybių nustatytų su Lietuva demarkacijos linijų irgi nenorėjo pripažinti.

Nepaisant Lenkijos pareikšto nenoro galutinai susiderėti sienų klausimu ir jos aiškiai parodyto agresyvumo infiltruojantis į Lietuvos plotus, Lietuvos vyriausybė visą laiką siekė taikiai išspręsti ginčijamus klausimus, todėl ieškojo Santarvės valstybių paramos. O šios, užsiėmusios savais reikalais, iš pradžių mažai tesidomėjo tautiniais klausimais Rytų Europoje, ilgą laiką tik stebėjo įvykius. Galų gale jos ėmė skaitytis su įvykusiais faktais, Lietuvą pripažino de facto (1919 m. rugsėjo 15 d. – Anglija, 1920 m. gegužės 11 d. – Prancūzija15) ir pradėjo teikti šiokią tokią materialinę bei diplomatinę paramą. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimas nebuvo išspręstas.

Lietuvos ir Lenkijos valstybėse veikusios Santarvės šalių karinės misijos taip pat domėjosi lietuvių ir lenkų santykiais, stengėsi juos sureguliuoti, tačiau kraštutiniais atvejais lenkams nuolaidžiavo ir ėjo su jais į kompromisus. Nuolaidžiaujant Santarvės šalims, visų pirma Prancūzijai, Lenkija, turėdama didelę ginkluotųjų pajėgų persvarą, galėjo atvirai pulti Lietuvą ir mėginti ją okupuoti. Tačiau atkaklus Lietuvos kariuomenės pasipriešinimas ir pačių lenkų vadovybės nenoras pabloginti savo įvaizdį daugelio pasaulio valstybių akyse bei kitos aplinkybės atgrasė lenkus nuo atviro ginkluotos jėgos panaudojimo. Todėl lenkų politikai bei kariniai veikėjai tuo metu dėjo daug pastangų susprogdinti Lietuvos valstybę iš vidaus: 1919 m. organizavo nepavykusį peoviakų sukilimą, kuriam surengti pasinaudojo jaunos lietuvių kariuomenės spragomis. Iki pat 1920 m. vidurio sąmoningai vilkindama susitarimą su Lietuva sienų klausimu, Lenkija davė progos kilti įvairiems nesusipratimams ir net ginkluotiems abiejų kraštų kariuomenių susirėmimams Širvintų, Ukmergės, Utenos ir kitose apylinkėse bei Seinų krašte16 .

Šiais įvykiais baigėsi antrasis etapas.

3. Lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos atgavimas (1920 m. liepos 7 d.–rugpjūčio 28 d.)

Šis etapas siejamas su rusų bolševikų bei lenkų karinėmis operacijomis Lietuvos teritorijoje ir jų padariniais Lietuvai.

___________________________________________

15 Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Čikaga, 1986. T. 2, p. 717.

16 1919 m. įsakymai Seinų m. ir apskr. Komendantūrai // LCVA. F. 1565, ap. 2, b. 76, l. 1, 19; Ramanauskas J. 1918–1920 metai Seinų krašte // Karo archyvas. Kaunas, 1940. T. 12, p. 212, 225; Seinų m. ir apskr. komendantūros žinios 1919 m. gegužės 7–13 d. // LVCA. F. 929, ap. 4, b. 62, l. 76–77; Reliacija apie mūšį Seinuose 1919 m. rugpjūčio 22–23 ir 25 d. // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 19, l. 66, 69–70; Fronto vado Suvalkijoje karin. K. Žuko 1919 m. rugsėjo 1 d. telefonograma Nr. 33 KAM generaliniam štabui // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 40, l. 182–184; KAM generalinio štabo žvalgų dalies savaitinė (1919 12 21–12 31) santrauka apie lenkų frontą // LCVA. F. 384, ap. 3, b. 345, l. 41–42; Lenkų pajėgos Lietuvoje 1920 m. sausio 25 d. // LCVA. F. 923, ap. 1, b. 98, l. 129–130; KAM generalinio štabo žvalgų dalies savaitinė suvestinė apie lenkų kariuomenės skaičių Lietuvoje nuo 1920 m. balandžio 27 d. iki gegužės 2 d. // LCVA. F. 384, ap. 3, b. 345, l. 125 ir kt.