IGNO ONACEVIČIAUS LIETUVOS ISTORIJOS KONCEPCIJA

Vilniaus universiteto lietuviams studentams daug įtakos turėjo Lietuvos praeitimi labai susižavėjęs ir jau ma­žiau kritiškumo parodęs Ignas Onacevičius. Jis nuo 1818 m. Vilniaus universitete dėstė istoriją, nuo 1821 m. - sta­tistiką ir diplomatiką. Pagautas iš Vakarų ateinančios romantizmo bangos ir vis skatindamas meilę praeičiai, Ona­cevičius iki savo mirties 1845 m. Peterburge turėjo artimą kontaktą su savo dideliu gerbėju Simanu Daukantu.

Iš Karaliaučiaus ir kitų archyvų Onacevičius buvo prisirankiojęs daug šaltinių. Bet jo Lietuvos istorijos ma­nuskriptas sulaukė Rotundo veikalo likimo, t. y. dingo, nors ir esąs buvęs testamentu užrašytas J. I. Kraševskiui, - rašė profesorius Zenonas Ivinskis savo "Lietuvos istorijos" įvade¹.

Nors mums ir nežinomas I. Onacevičiaus "Lietuvos istorijos" rankraščio likimas, bet jo istorijos sampratą iš dalies galime suvokti iš laiškų Teodorui Narbutui. Šiuose laiškuose ne tik suformuluoti patarimai "Lietuvių tautos istorijos" autoriui, bet išryškėja ir paties I. Onacevičiaus Lietuvos istorijos koncepcija bei istorijos veikalo struktū­ros samprata.

Beveik kiekviename laiške T. Narbutui I. Onacevičius rašė apie jo darbo apimtį ir planą. Susipažinęs su "Lietuvių tautos istorijos" pirmuoju tomu, I. Onacevičius pažymėjo, kad mitologijos dalykai jo niekada nedomino ir jai nereikėjo skirti viso Lietuvos istorijos tomo.

Perskaitęs T. Narbuto veikalo II ir III tomus, 1832 m. liepos 22 d. rašė: "Iki šiol nematyti veikalo plano, jo suskirs­tymo į atskirus Lietuvos istorijos laikotarpius. Nežinia, kiek tomų numatote išleisti ir kokių įvykių aprašymu žada­te baigti savo darbą". Ir toliau: "Ištęstas pasakojimas didina tomų skaičių, o tai sunkina jų įsigijimą. Iš nedaugelio žmonių, kurie domisi istorija, maža bus tokių, kurie galės juos nusipirkti, dar mažiau, kurie turės kantrybės tuos tomus perskaityti ir kas perskaityta atsiminti. Būtų gerai, kad veikalo pradžioje paminėtumėte visas pagalbines priemones bei šaltinius - tiek spausdintus, tiek rankraštinius, - kuriais pasinaudojote, rašydamas istoriją. Tada, esant reikalui, būtų nesunku darbą papildyti šaltiniais, kurių ar neradote, ar tiesiog praleidote"².