4. Kur įžvelgtini lūžiai Lietuvos istorijoje?

Galima pritarti, kad Renesanso, kaip ankstyvųjų Naujųjų amžių kultūros reiškinio, įtakos pasirodo XVI a. pradžioje. Tačiau ar šis laikas yra cezūra kituose istorinio proceso lygmenyse? Ar šiuo metu keičiasi socialinis ir ekonominis modelis? Tikrai ne, nes kitaip reikėtų nuginčyti J. Jurginį, kurio požiūriu nuo veldamų dalijimo pradžios XIV–XV a. sandūroje iki valakų reformos ir Antrojo Lietuvos Statuto XVI a. viduryje, kaip baudžiavos įsigalėjimo cezūros, vyko vientisas procesas. Ar keičiasi XVI a. pradžioje socialinė ir politinė struktūra? Vargu, nes tik XV–XVI a. sandūroje teisiškai įforminama Ponų taryba, nors realų savo egzistavimą ir jėgą yra parodžiusi jau povytautinių perversmų metu. XV–XVI a. pirmosios pusės socialinį ir politinį procesą E. Gudavičius yra pavadinęs luominės monarchijos formavimusi, kurį užbaigė XVI a. vidurio administracinės reformos ir tas pats Antrasis Lietuvos Statutas, suformavę bajorų luominio atstovavimo sistemą. O jei dar pridursime didikų vadovaujamos Reformacijos ir katalikiškosios Reformos nulemtas permainas, turėsime pripažinti, kad svarbiausiuose istorinio proceso lygmenyse epochinės permainos, nulėmusios visuomenės pobūdį ateinantiems 200 metų, vyko XVI a. penktajame–septintajame dešimtmetyje. Kad ir kaip kol kas įvardytume epochas, XVI a. pradžios cezūra neatitinka daugiafaktoriškumo kriterijaus, ją cezūra sunku laikyti ir kultūros istorijos lygmenyje – dėl minėto periodizuojamo reiškinio pasirodymo / dominavimo distinkcijos.

J. Kiaupienė yra pripažinusi, kad lūžių paieškos yra prasmingos, bet neaktualios, nes jos istorikams bent „valstybiniu-politiniu“ aspektu yra žinomos³⁶. Kodėl šiuo atveju grįžtama prie ribotu pripažinto modelio? Vienintelis mūsų istoriografijoje sistemiškai ir būtent integraliosios socialinės istorijos požiūriu cezūras (pavadinęs jas „šuoliais“) yra aptaręs E. Gudavičius. Tokius „šuolius“ jis įžvelgė būtent XVI a. viduryje, be to – Vytauto laikais, XVIII a. pabaigos ir XX a. antrojo–trečiojo dešimtmečio permainose³⁷. Šiame modelyje akivaizdi pagoniškosios ir europėjimo epochų priešprieša. Lūžis tarp jų yra 1387 m., o dar tiksliau – 1392 m. Astravo sutartis, Vytauto epochos pradžia. Visiškai nauja yra tai, kad čia labai sureikšminta „Reformacijos karta“: Reformacija į Lietuvą atėjo beveik nevėluodama, o tai leidžia manyti Lietuvą tuo metu jau buvus europinės struktūros šalimi. Gudavičius kol kas parašė Lietuvos istoriją tik iki Liublino unijos, tačiau tai, kad XVIII a. pabaigos reformas jis traktuoja kaip šuolį Lietuvos istorijoje, atveria naujos epochos perspektyvą ir suteikia galimybę sureikšminti Gegužės 3-iosios konstituciją, iki šiol beveik ignoruotą lietuvių istoriografijoje.

Tiesa, E. Gudavičius savo periodizacinės koncepcijos niekur nėra plačiau išskleidęs, o juo labiau – schematizavęs. Tačiau teigti, kad Lietuvos visuomenės istorijos cezūros yra žinomos, nėra korektiška³⁸ . Čia mes bandome pateikti savą Lietuvos istorijos lūžių įžvalgų schemą, dekonstruodami istorinį procesą į tris svarbiausius jo lygmenis – socialinį ir ekonominį, socialinį ir politinį bei socialinį ir kultūrinį. Tokius apmąstymus esame pradėję kartu su A. Kulakausku dar 1987 m. ir pavadinę juos „tranzistoriaus schemos konstravimu“.

 ___

 ³⁶ Kiaupienė J. Min. veik, p. 31.

 ³⁷ Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais. Istorinės studijos. Sudarė A. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 2002, p. 30–59.

 ³⁸ Kiaupienė J. Min. veik., p. 31.