Kaip tik su „geopolitinio kodo“ problematika susijęs ir vienas brandus sintetinis veikalas41. Suprantama, čia daugiau svarstomos ir sveriamos ateities, taip pat Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyvos, taigi ateities politikos „darymo“ motyvas knygoje išplėtotas labiau nei praeities politikos paaiškinimas. Kita vertus, Rusija čia nėra pagrindinė veikėja, o Lietuva suvokiama kaip Baltijos šalių dalis. Ir vis dėlto šiame veikale turbūt nuosekliausiai iš visų lietuvių autorių tyrimų pažvelgiama į Rusijos ir Lietuvos santykius kaip viso XX a. problemą. Nors geoistorinė ir geopolitinė knygos ir skirtingu būdu bei nevienodu mastu aiškina ir pasitelkia istorinę „medžiagą“, ši studija gerai parodo, kaip griežtą teorinį modelį galima pritaikyti tarpvalstybinių santykių istorijai interpretuoti. Kita vertus, net ir aiškiai nuo istorinio gilinimosi į Rusijos ir Lietuvos santykius atsiribojantis ir į (ateities) „politikos darymo“ perspektyvas susitelkiantis autorius neranda tinkamesnio abiejų valstybių santykių apibūdinimo nei „diplomatinė aporija“42, taigi (protu) neišsprendžiamas prieštaravimas...

Pabaigai – trys bendros pastabos apie Lietuvos ir Rusijos santykių XX a. lietuviškosios istoriografijos pamatines ribas, šiandienes tendencijas ir iššūkius.

1) Mūsų temos klausimais galima konstatuoti mokslinės („akademinės“, „profesionalios“, „analitinės“, „kritinės“...) ir nemokslinės („publicistinės“, „mėgėjiškos“, „meninės“, „politizuotos“...) istoriografijų konkurenciją, varžymąsi ar net konfliktą. Prie pirmosios galėtume priskirti kliovimąsi kritiniu tyrimu (taigi metodišką nepasitikėjimą pirminiais, pirmiausia naratyviniais šaltiniais), antrosios – rėmimąsi vienokia ar kitokia (at)mintimi (taigi principinį pasitikėjimą savos ar svetimos patirties reprezentacijomis). Tačiau kadangi visą XX a. Lietuvos ir Rusijos santykiai (ir „tikrovės“ – įvykių, situacijų, procesų, ir „reprezentacijų“ – dokumentų, atminties, diskurso plotmėse) klostėsi (pro-, anti-, post-)
sovietiškumo sąlygomis, tai metodinio grynumo ar idealistinio principingumo siekiai rašant jų istoriją yra utopiniai. Tad ar „moksliniu“, ar „nemoksliniu“ keliu pasuktų vieno ar kito klausimo tyrimas, jį išdėstant teks griebtis ir rekonstrukcijos, ir konstrukcijos. Vaizduotė gali tapti bet kurios krypties istoriografijos ir stiprybe, ir silpnybe priklausomai ne nuo „metodo“, o veikiau nuo tikslo, kuriam tarnauja: ar siekiama suprasti praeitį ir nesibijoma tiesos, ar ieškoma politinės naudos ir stengiamasi sugniuždyti dabartinius priešininkus. Lietuvos istoriografijoje vis dėlto nusveria pirmasis tikslas, o kas vyrauja, pavyzdžiui, Rusijoje pasirodančiuose istoriniuose veikaluose, neverta turbūt nė sakyti...

2) Pirmaisiais Nepriklausomybės metais stipri ir ryški diplomatinės politinės istorijos linija („Laurinavičiaus mokykla“) su laiku nunyko, – tai sąlygojo Rusijos užsienio reikalų archyvo užsivėrimas, naujų temų, madingų teorijų iškilimas, socialinių mokslų prestižo sustiprėjimas humanitarinių sąskaita. Tam tikra prasme diplomatinę liniją iš naujo brėžia geopolitinės istorijos interpretacijos linija, kurios laikosi, pavyzdžiui, tie patys Laurinavičius ar Lopata. Lieka abejotina, ar geoistorijos ir geopolitikos teoriniai instrumentai yra tinkamiausi Lenino, Stalino ar Gorbačiovo užsienio politikai paaiškinti, tačiau rimtas šiuolaikinių Rusijos ir Lietuvos santykių interpretacijas be jų būtų sunku net įsivaizduoti. Kita mūsų temos istoriografijos ten

---

 41 Laurinavičius Č., Motieka E, Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005.

  42 Vitkus G. Diplomatinė aporija: tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių normalizacijos perspektyva. Vilnius, 2006.