Visų pirma XIII-XIV a. Lietuvos-Europos priešprieša Lietuvai yra sulaikytosios civilizacijos⁷, sakyčiau, civi­lizacijos užuomazgos atvejis. Pati ši mintis ne kartą buvo pasakyta anksčiau, bet būtent A. J. Toynbee koncepcijo­je jos problematika darosi kvalifikuota. Iš čia išplaukia civilizacijų susidūrimo ar, laikantis labiau A. J. Toynbee, civilizacijų kontaktų klausimas, ypač jų socialinių rezultatų požiūriu⁸. Čia reikėtų šnekėti apie kultūros elementų reintegraciją ir jos dozes⁹. Tačiau nepamirškime, kad Lietuvos atveju turime išplėtotos ir embrioninės (sulaikyto­sios) civilizacijos susidūrimą. Turbūt reikia pripažinti, kad A. J. Toynbee teorija yra ieškojimų metodas, o ne griežta vykdymo instrukcija, todėl ją reikia vertinti tik kaip išeities poziciją. Tokiu atveju iškyla jau vis dažniau ke­liamas koncepcijų neuniversalumo klausimas. Tai pripažįstant, neišvengiamai atsiranda ir kelių koncepcijų parinktinio vertinimo, bet kartu ir jų mechaninio suplakimo grėsmė. Tačiau kitokį kelią sunku rasti, tad lieka steng­tis derinti jų nesuplakant.

A. J. Toynbee 37 ar Oswaldo Spenglerio 8 civilizacijų schema išskiria Vakarų civilizaciją kaip atskirą vienetą. Maxas Weberis paremia tai savo protestantizmo dvasios idėja. Šią idėją atitinka A. J. Toynbee nurodymas į Vaka­rų civilizacijos plitimą ir iš to išplaukiančias pasekmės. Nematau esminio prieštaravimo O. Spenglerio ir M. We-berio požiūriams, jei šiuo atveju pritarsime A. Toynbee civilizacijų ryšių ir trijų kartų idėjai. O. Spenglerio kultūrų išsiskyrimą bent jau kažkiek primena A. J. Toynbee civilizacijų lūžiai. A. J. Toynbee universaliųjų bažnyčių idėja griežtai prieštarauja marksizmo tezei apie ūkinę raidą kaip istorinės raidos pagrindą. Tačiau šį prieštaravimą gali­ma sušvelninti, ūkinę raidą imant išeities pozicija ir pripažįstant antrinių ar antstatinių reiškinių atgalinį poveikį. Visus šiuos postulatus laikant pagrindu ar rėmais, galima su jais derinti tam tikrą požiūrį į istorinius reiškinius, reikalingus Lietuvos ir Europos istorijų santykiams apibrėžti.

Visuomenės gyvenimą išreiškia ir lemia jos ūkis, visuomeniniai santykiai, politinė organizacija, kultūra, mo­ralė. Šie veiksniai pasireiškia per atitinkamo lygio ir masto vertybes. Jei aplinkos įtaka (nekalbu apie ekstreminius atvejus) šioms vertybėms didesnė negu jų įtaka aplinkai, jų sistema dar nėra susidariusi, jos tėra atskiri elementai. Jei ši sistema yra, ji nusveria aplinkos ir vertybių santykį. Civilizacija yra visuomenė, kurios sukurta vertybių siste­ma modeliuoja jos istorinę raidą.

Iš tikrųjų beveik visos seniausios civilizacijos gimė šiltame klimate, bet, kaip teisingai pastebėjo A. J. Toynbee, rei­kėjo tam tikro postūmio dirvožemiui panaudoti. Būtent šios sąlygos lėmė žemdirbystės poslinkį, sukūrusį produk­to perteklių, dėl to galėjo atsirasti valdantysis elitas ir