Vis dėlto didįjį jubiliejų supusi autentiškos kultūros siekianti dvasia parodė, kad Lietuvos visuomenė universitetą laiko svarbiausia savo kultūros ir mokslo įstaiga. Tai darė tiesioginį poveikį atminties formoms – atsimenami ne tik universiteto, bet ir už jo ar net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribų – Prūsijoje – kūrę lietuvių kalbos, raštijos ir literatūros korifėjai. Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, Rimtautas Gibavičius kuria didingas freskas ir sgrafitus, siekiančius aprėpti visą lietuvių mitologijos, kultūros bei istorijos kosmosą. Šie darbai tampa vienais reikšmingiausių viso sovietmečio dailėje. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad ir jie neturi ar mažai turi tiesioginio ryšio su Vilniaus universiteto istorija, kad tokiu būdu universitetas vizualiai „lietuvinamas“, pakoreguojant universiteto istoriją, nebuvusią tokią, kokią norėtų matyti dalis XX a. lietuvių. Šie akcentai buvo tarsi pateisinami tuo, kad kuriami greta bibliotekos, saugančios vienintelį pasaulyje pirmosios lietuviškos knygos egzempliorių, ir Filologijos fakultete, pagal savo veiklos pobūdį (baltų kalbų ir lietuvių literatūros tyrimai) natūraliai priglobiančiame tokius kultūros akcentus. Nauji „lietuviški“ vardai suteikiami ir kitiems kiemams – lietuviškai dvasiai neprieštaraujančio Adomo Mickevičiaus, taip pat – Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Lauryno Gucevičiaus, Konstantino Sirvydo, Mikalojaus Daukšos. Taip papildoma ir koreguojama „lenkiškoji“ Stepono Batoro universiteto atmintis. Tiesa, ir toliau, kaip ir Apšvietos bei Stalino laikais, eliminuojami jėzuitai – Skargos kiemas pabrėžtinai nuosekliai vadinamas Didžiuoju, Počobuto – Observatorijos. Sarbievijus išlaiko pozicijas, tačiau Alberto Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorijos“ leidyba susiduria su didžiulėmis kliūtimis. Ir nors Kmieliausko freska universiteto knygyne „Littera“ yra artimiausia universiteto idėjai, vis dėlto ir joje siekiama išvengti jėzuitinės praeities. Panašiai galima apibūdinti ir tuo metu sukurtą Atminimo galeriją Didžiajame kieme – joje iš penkiasdešimties vardų tik keturi jėzuitų²⁸. O kas svarbiausia – Vilniaus universitetas nenori prisiminti Stepono Batoro – per restauraciją net dingsta autentiška, iš tarpukario paveldėta paminklinė lenta²⁹. Nuoširdžiai manoma, kad šis vengrų kilmės jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės valdovas yra universiteto istorijos lenkiškos interpretacijos simbolis, o jo nuopelnai universitetui nėra dideli. Aišku, nelabai norima prisiminti ir fundatorių, Vilniaus vyskupą Valerijoną Protasevičių, o juo labiau pirmuosius jėzuitus bei popiežių. Taigi tampa neaišku, kas yra universiteto kūrėjai. Užmirštant Steponą Batorą, stengiamasi užmiršti ir jo vardu pavadintą lenkiškąjį universiteto raidos tarpsnį – kai kuriuose leidiniuose jis visiškai nutylimas.

Šios užmarštys akivaizdžiai menkino pastangas susieti sovietinį Vilniaus universitetą

___

28 Tiesa, 1979 m. universiteto istorijos sintezėje jėzuitų universiteto fenomenai gana plačiai aptariami. Jau remiamasi jėzuitų istorikų P. Rabikausko ir L. Piechniko darbais, o ir patys autoriai buvo specialiai tyrę senąjį Vilniaus universitetą. Šiuo požiūriu ypač išsiskyrė fundamentali
R. Plečkaičio studija, sugriovusi tabu tirti jėzuitų filosofinę ir ypač teologinę mintį: Plečkaitis R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje: Filosofija Lietuvos mokyklose XVI–XVIII amžiais. Vilnius, 1975.

29 Ją dar suspėta publikuoti: Vilniaus universiteto rūmai, il. 117.