1924 m. pr. partijos CK politbiuras parengė specialų nutarimą vietinių kalbų vartojimo klausimu. Jame pažymėta, jog rusų kalba Lietuvoje negali būti pripažinta bendra kalba, todėl ir partinių kuopelių susirinkimuose ji negali būti laikoma oficialia; buvo nurodyta, kad galima vartoti visas kalbas (vietines) kaip lygiateises⁷⁴. Visi aptarti LKP nutarimai vietinių kalbų klausimu buvo priimti atsižvelgiant į RKP (b) XII-ojo suvažiavimo nutarimus⁷⁵.

Čia norėjome atkreipti dėmesį ne tiek į kalbų lygiateisiškumo problemą kaip tokią, kiek pažymėti kalbos, kaip vieno iš veiksnių politinėje kovoje, svarbą. Mat LKP-jai buvo sunku įveikti visą laiką jos nariams formuotą rusiškai kalbančio kumunisto įvaizdį. Rusų kalbos platus vartojimas įvairiuose masiniuose renginiuose ne tik palengvindavo Lietuvos saugumo (politinės) policijos agentams demaskuoti komunistų agitatorius, bet ir sąlygodavo nemažą minusą neakivaizdžioje komunistų polemikoje su kitomis politinėmis jėgomis. 1926 m. birželį Kaune įvykusioje viešoje demonstracijoje - mitinge kuopininkų paleidimo iš kalėjimo proga net revoliucinės dainos buvo sudainuotos rusų kalba. Neatsitiktinai LKP CK narys F. Abramavičius tai įvertino renginio defektu⁷⁶.

1926 m. rinkimų į Seimą eiga ir rezultatai, nepaisant LKP pastangų plačiai propaguoti internacionalinės darbo žmonių vienybės būtinumą⁷⁷, parodė, jog didelė dalis darbininkų balsavo ne už nacionaliniu požiūriu mišrius, o už tautinius mažumų sąrašus. LKP-jai teko pripažinti, kad po rinkimų sudaryta socialdemokratų - valstiečių liaudininkų vyriausybė, nors ir nevykdė viso, ką rinkiminės kampanijos metu buvo žadėję tautinėms mažumoms, bet ir nevykdė jų atžvilgiu diskriminacinės politikos⁷⁸. Tokiomis aplinkybėmis, Z. Angariečio nuomone, darbo masių klasinį sąmoningumą teliko stiprinti Lietuvos socialdemokratų partijos praeities, jos buržuazinių susitaikėliškų pozicijų kritika⁷⁹. Sunku pasakyti,