| Deja, šiame pranešime akylesnis stebėtojas galėjo įžvelgti prelegento baimės išraišką, kad postmodernieji istorijos žaidimai, kuriuos Hayden’as White’as nusakė kaip galimybę istoriją rašyti bet kaip, netaptų galios manipuliaciniu žaidimu. Tiesa, reikia pripažinti, kad kalbėtojas teisingai tuos manipuliatorius įvardijo – tai tiek politikos, tiek ekonomikos monstrai. Betgi jis priešino tam tiesą ir vertybę, kuri taip pat yra neklystančios galios išraiška. Ir pilietinės visuomenės idėja gali būti priešiška šiuolaikinei istorijos, kaip nuolat kintančio, besiplečiančio, vis naujas perspektyvas atskleidžiančio, naujas tapatybes atrandančio ir vis laisvesnei minčiai atsiveriančio mokslinio diskurso idėjai. D. Kuolys, kaip ir paskutinę dieną pranešimą apie antropologijos naudą istorijai pateikęs Ramūnas Trimakas, regis, užmiršo vieno iš didžiausių praeito šimtmečio istorikų ir filosofų Michelio Foucault’o veikalus, kuriuose apie istorijos normatyvinimą ir mūsiškių taip mėgstamą istorijos pajungimą dabarties tikslams kalbama kaip apie neišvengiamą mokslo pajungimą galiai. O toks bandymas monopolizuoti neišvengiamą istorijos sklaidą būtų artimas minčių inžinerijos metodui, kruopščiai aprašytam Orvelo, o puikiai įgyvendintam ir didžiojoje Rytų valstybėje, ir anapus Atlanto. O juk laisvė neatskiriama nuo konstruktyvaus istorinio dialogo, o juoba polilogo.
Nepaisant šių pasvarstymų, traukinys juda į priekį, naujų vertybių, o išties – tapatybių formavimo procesas įgauna vis didesnius pagreičius. Pranešimų temų topika ir struktūra suvažiavime buvo maždaug tokia:
Krikščionybė – pagonybė
Vakarai – Rytai
Politinė tauta – tradicinė tauta
Kaip ir galima tikėtis, vyravo kairioji pusė, kurios puoselėjamą diskursą inicijavo jau minėtas D. Kuolio pranešimas, o sekcijoje apie Lietuvos istorijos erdvės ir laiko modelius pratęsė A. Bumblauskas ir Eligijus Raila. Jie aukštino krikščionybės, Vakarų civilizacijos vaidmenį kaip vienintelę perspektyvą Lietuvai tapti garbinga ir civilizuota modernia pilietine visuomene. Manau, nėra ko čia stebėtis – hėgeliškasis požiūris ir yra toks, kad tam tikros prielaidos veda į tam tikrą tikslą, Absoliutą. Kodėl? – Todėl, kad taip reikia!
Tiesa, buvusio LDK bajoro memuarai, jau cituoti D. Kuolio, tapo ir E. Railos švietėjiško pranešimo apie gegužės 3-iosios reabilitacijos būtinybę leitmotyvu. Buvo sukritikuota (prisipažinsiu, tai patriotui šiek tiek rėžė ausį) mužikiška Lietuvos istorijos idėja, puoselėjama nuo Daukanto laikų. Regis, artimiausiu metu ne Simonas Daukantas, o koks nors nostalgiškas XIX a. didikas taps mūsų istoriografijos periodizacijos pradiniu tašku. Novatoriškai šioje sekcijoje skambėjo ne tik Zenono Norkaus pranešimas – siuita videoekranui (lektorius labai postmoderniai skaitė pranešimą, nebe pro popieriaus lape susidariusius plyšius iš tribūnos žvelgdamas į mąslią auditoriją, o laisvai laviravo tarp jos ir ant auditorijos sienos pakabintos projektoriaus paklodės). Maloniai nustebino ir Aleksejaus Luchtano kartu su Manvydu Vitkūnu padarytas pranešimas apie barbarų pasaulį, patvirtinęs žinias apie neprastą keltų – didžiųjų ir kultūringųjų barbarų – vietą antikinio pasaulio archeologinėje tipologijoje. Galimybė plėtoti tokią mūsų proistorės ir ankstyvosios istorijos perspektyvą, kaip jau savo darbuose parodė Gintaras Beresnevičius, galbūt atsvertų ne tik „baltofilų“, bet ir „istorijos juodintojų“ argumentus ir leistų susidaryti platesnį pasaulio istorijos vaizdinį, nei reklamuojamą kokios nors „Šiaurės Atėnų tremtinių“ autorės.
Vakarop istorikų bendruomenės atstovai susispietė į visai vykusią diskusiją Vilniaus universiteto Senato salėje, moderuojamą Kauno istorinės mokyklos užmezgėjo Egidijaus Alek- |
dizainas ir programavimas giriaus