tuvos karininkai ir valdžios atstovai pasakė daug gražių žodžių apie abiejų valstybių bendradarbiavimą. Krašto apsaugos ministras T. Daukantas įteikė J. Galiai Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordiną. Spauda taip pat neliko nuošalyje – pažymėjo, kad J. Galiai teko užmegzti pirmuosius diplomatinius santykius ir būti lietuvių ir Čekoslovakijos piliečių suartėjimo pionieriumi⁵⁶.

Reikėtų sutikti su čekų istoriko L. Šveco pastebėjimu, jog prof. J. Galios veiklą reikėtų vertinti dvejopai: jis mokėjo sukurti teigiamą savo šalies įvaizdį ir užmegzti asmeninius kontaktus su įtakingais asmenimis, tačiau politinių pranešimų analizė leidžia teigti, jog stokojo kritinės analizės, o „pozityvus“ požiūrio kampas toli gražu ne visuomet atspindėdavo realią padėtį⁵⁷.

2.2. Čekoslovakijos reikalų patikėtinis 1928–1933 metais Miroslavas Niederle

1928 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas naujasis reikalų patikėtinis Lietuvoje M. Niederlė. 1928 m. rugsėjo 13 d. jį priėmė prezidentas A. Smetona. M. Niederlė stebėjosi, kokį didelį vaidmenį Lietuvoje vaidina karininkai⁵⁸. Jis užmezgė ryšius ir su opozicijos atstovais (M. Sleževičiumi), įsitikino, kad Čekoslovakija yra populiari tarp Lietuvos politikų ir kultūros veikėjų. 1928–1933 m. glaudesnio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos nebuvo, todėl ir M. Niederlės vaidmuo sprendžiant politinius klausimus nebuvo ryškus. Jis daugiausia tarpininkavo atstovaudamas Čekoslovakijos ekonominiams interesams, pateikdavo išsamią informaciją apie Lietuvos realijas savo šalies Užsienio reikalų ministerijai.

1928 m. spalio 28 d. M. Niederlė atstovybėje Kaune surengė priėmimą Čekoslovakijos įkūrimo dešimtmečiui paminėti. Tiesa, rengiant jį nebuvo išvengta nesklandumų. Informuodamas apie minimo renginio organizavimą M. Niederlė teigė: „Parašiau pakvietimą p. Prezidentui
A. Smetonai, taip pat prezidento kanceliarijos vadovui dr. P. Bielskui [...]. Respublikos prezidentas į pakvietimą niekaip nereagavo ir niekam nepavedė jam atstovauti [...]. Panašiai kaip ir prezidentas bei jo aplinka pasielgė ir vyriausybės nariai, kurie taip pat į pakvietimą visiškai nereagavo [...]. Iš to, ką man pasakė ministras D. Zaunius, galėjau suprasti, kad jis priėmime nedalyvaus, tačiau tikrai nesitikėjau, kad pakvietimą paliks neatstovaujamą kito įgaliotojo asmens“⁵⁹. Surengtame minėjime tarp dalyvavusių 75 asmenų nebuvo nė vieno oficialaus Lietuvos Respublikos vadovo, tik ministras pirmininkas
A. Voldemaras pavedė Užsienio reikalų ministerijos protokolo vadovui Blavešiūnui jam atstovauti. M. Niederlės surengtu priėmimu piktinosi tiesioginis jo vadovas pasiuntinys R. Fliederis (rezidavo Stokholme, tačiau buvo ir pasiuntinys Lietuvoje). Dėl Čekoslovakijos reikalų patikėtinio Kaune veiksmų R. Fliederis turėjo pasiaiškinti savo šalies Užsienio reikalų ministerijai. Jis teigė, kad M. Niederlė, kadangi nebuvo pasiuntinys, neturėjo teisės kviesti valstybės prezidento. Šalies vadovą gali kviesti tik aukščiausio rango diplomatai. Griežtu tonu buvo pareikšta, kad M. Niederlė turi suprasti, jog jo titulas – reikalų patikėtinis – reiškia tam tikrus apribojimus. R. Fliederio politiniame pranešime buvo pabrėžta: „Manau, M. Niederlei reikėtų delikačiai išaiškinti, kad visuomet atsiklaustų Prahoje arba tiesioginio savo vadovo, prieš vykdydamas tokius demaršus; ir apskritai ge-

___

56 З. И. и Я. И. Гaлia // Эхo, 1928 rugsėjo 2 d.

57 Рvec L. Hudebnнk v diplomacii: Jaroslav Galia (1875–1941) // Slovanskэ prehled. 1999, и. 2, s. 163.

58 Рvec L. Kandidбtskб disertaиnн prace. Praha, 1995, s. 120.

59 M. Niederlės pranešimas ČR URM 1928 11 02 // AMZV ČR. II sekcia. K. 550, č. 464/28.