1905 m. spalį, paskelbus manifestą, leidusį steigti politines ir visuomenines organizacijas, kilo sumanymas sušaukti lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Rengiant suvažiavimą aktyviai dalyvavo Lietuvos moterys. 1905 m. spalio 19 d. „Vilniaus žinių“ redakcijos patalpose įvyko įvairių politinių srovių lietuvių susirinkimas, kuris išrinko 15 asmenų organizacinį komitetą. Į jį buvo išrinktos ir 2 moterys – F. Bortkevičienė ir O. Sapkauskaitė38. J. Basanavičius parašė atsišaukimą į lietuvių tautą, kuriame kvietė lietuvius ir lietuves į suvažiavimą Miesto salėje. 1905 m. spalio 22 d. Vilniaus lietuvių veikėjai pasiuntė ministrui pirmininkui S. J. Vittei memorandumą, kuriame Lietuvos gyventojams buvo prašoma lygių teisių su rusais, Lietuvai – autonomijos ir seimo Vilniuje, lietuvių kalbos mokyklose ir įstaigose, tačiau lygių teisių vyrams ir moterims nebuvo reikalaujama. 1905 m. Lietuvos socialdemokratai, turėję didelę įtaką krašte, išplatino atsišaukimą, kuriame kvietė „vyrus ir moteris, senus ir jaunus, nepadėti ginklų, kol nebus įvesta žmonių išrinkta valdžia ir kol visi žmonės turtingi ir neturtingi […] vyrai ir moterys […] kol visi sulaukę 20 m. amžiaus negalės lygiai be jokių tarpininkų […] rinkti į Seimą savo atstovus“39. Suvažiavimo organizacinis komitetas neparengė jokių nuostatų atstovams rinkti, tad rinkimai vyko pagal vietos susirinkimų nusistatymą: kai kur atstovai buvo renkami net iš įvairių valstiečių sluoksnių40.

Į suvažiavimą buvo išrinkta ir moterų: F. Bortkevičienė, K. Janelytė, L. Purėnienė, O. Brazauskaitė, Šilingienė, Šveikauskienė ir kitos. Atskiros moterų grupės suvažiavime nebuvo41. O. Brazauskaitė suvažiavimo konferencijoje išdėstė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje.

Įsikūrusi Lietuvos valstiečių sąjunga į suvažiavimo rezoliuciją siūlė įtraukti punktą, kad atstovus į Vilniaus seimą turės rinkti visi suaugę Lietuvos gyventojai. Suvažiavimo priimtuose nutarimuose, antrajame – Lietuvos autonomijos – punkte, buvo nurodoma: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu, ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“42. Tai buvo politinio lygiateisiškumo reikalavimo pradžia, nors ir deklaratyvi. O. Pleirytė-Puidienė spaudoje teigė: „Nebeliks senų pančių! […] Mes įstojome į naują kelią […] mes privalome tą gyvenimą pastatyti ant šviesos, lygybės pamatų ir laimės“43.

Po Vilniaus suvažiavimo, 1905 m. gruodį, Lietuvos moterų susivienijimas suorganizavo Lotovėnuose, netoli Andrioniškio (Anykščių r.), Okuličių dvare, Lietuvos moterų sodiečių suvažiavimą. Jame dalyvavo sodietės ir keletas pažangių jaunų dvarininkių. Suvažiavimas pritarė O. Brazauskaitės kvietimui sudaryti moterų draugiją ir visoms kovoti už žmogaus teises ir prieš caro valdžią, už lygiateisiškumą, vaikų mokymą lietuvių kalba44. Sodietės pasisakė už lygias politines ir ekonomines teises.

1905 m. gruodžio 11 d. caras paskelbė rinkimų į Valstybės Dūmą įstatymą, kuriame buvo

38 O. Mašiotienė. Moterų, p. 9.

39 K. Bielinis. Penktieji metai. New Yorkas, 1959, p. 190.

40 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 2, p. 341.

41 O. Mašiotienė. Moterų, p. 9.

42 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 1, p. 346.

43 O. Puidienė. Ačiū Jums, broliai! // Vilniaus žinios, 1905, Nr. 278, p. 2.

44 J. Jasaitis. Gabrielė Petkevičaitė, p. 81.