kas (1865 IX–1931 XII) dirbo zakristijonu. Jis buvo labai dėmesingas parapijiečiams, pareigingas, didelis lietuvybės puoselėtojas – namuose slapta laikė parapijos knygynėlį. Kanauninkas Povilas Dogelis, organizavęs lietuviškų knygų platinimą iš Kretingos po Lietuvą, savo prisiminimuose mini svarbius kontrabandos punktus: Plungę, Andriejavą, Veviržėnus, kur knygų platintojais buvo kun. Bojorinas, Turauskas, Bikinas, Maliauskas ir kiti¹¹. Nors ne kartą Turauskų namuose žandarai darė kratą, knygynėlio nerado, tačiau už aptiktą lietuvišką maldaknygę, išspausdintą dar iki spaudos uždraudimo, A. Turauskui keletą dienų teko pasėdėti Tauragės kalėjime. Tai gerai įsiminė sūnus – mat pradžios mokyklą ėjo ypatingomis aplinkybėmis: tėvas į mokyklą sūnaus neleido, kol ten mokytojavo mokytojas rusas.

Baigęs pradžios mokyklą, toliau mokėsi Telšiuose. 1915 m. pavasarį jis jau buvo baigęs šešias klases, tačiau su tremtiniais išvyko į Uteną, vėliau į Rusiją. Čia mokėsi įvairiose evakuotose gimnazijose (Babruiske, Saratove, Voroneže), o 1917 m. sidabro medaliu Voroneže baigė iš Vilkaviškio evakuotą gimnaziją. Pustrečio mėnesio mokėsi jūrininkų mokykloje, kurią dėl nepakenčiamos atmosferos turėjo palikti¹².

1917 m. rudenį E. Turauskas įstojo į Petrapilio universitetą studijuoti teisę. Tačiau įsitraukęs į aktyvų visuomeninį darbą – gelbėti lietuvius tremtinius nuo bolševizmo pavojaus – neliko nepastebėtas raudonarmiečių¹³. Kurį laiką slapstęsis, 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į katalikišką veiklą, daug prisidėjo prie Katalikų veikimo centro (KVC) organizavimo, buvo išrinktas į vyriausiąją valdybą, keliavo po Žemaitiją ir ten organizavo KVC komitetus¹⁴.

1919 m. pradėjęs dirbti redakcinio skyriaus vedėju Spaudos biure (prie Ministrų kabineto), vykdė propagandą prieš bolševizmą, stiprino lietuvių, kovojančių su įsiveržusia Raudonąja armija, dvasią. Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį į E. Turausko veiklumą ir sudarė sąlygas padirbėti Berne, o kartu ir kiek pailsėti bei pasigydyti, nes jau Rusijoje dėl nuolatinio nuovargio ir badavimo buvo pašlijusi sveikata.

Tačiau E. Turauskui, atvykusiam į Šveicariją, rūpi ir studijos. Persikėlęs į Friburgą klausė filosofijos, vėliau – teisės paskaitų, o gavęs licenciatą, 1921 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovybės Šveicarijoje sekretoriumi. (Tuo metu Friburge studijavo nemaža lietuvių: K. Pakštas, M. Andziulytė-Ruginienė, V. Mykolaitis-Putinas, S. Šalkauskis, K. Ruginis, I. Tamošaitis¹⁵...) 1922 m. birželio mėn., iškėlus Vaclovą Sidzikauską į Berlyną, E. Turauskas iki 1923 m. ėjo Lietuvos atstovo Šveicarijoje pareigas (ėjo iki tol, kol buvo likviduota Lietuvos atstovybė). Likvidavus Lietuvos atstovybę, E. Turauskas, gavęs užsienio reikalų ministerijos stipendiją, išvyko į Paryžių tęsti studijų.

Paryžiuje dar nebuvo susikūrusios lietuvių bendruomenės ir atvykusius lietuvius studentus uoliai globojo Elena Jurgelionytė su vyru Jurgiu Jankausku. Vėliau 1926 m. E. Turauskas tapo šios šeimos nariu – vedė vyriausią Elenos ir Jurgio Jankauskų dukrą Eleną.

Paryžius – paskutinis ir pats ilgiausias studijų, prasidėjusių Rusijoje – Petrapilyje, vėliau Šveicarijoje – Friburge, laikotarpis, trukęs nuo 1923 iki 1926 metų. E. Turauskas per vienus metus išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo teisių licenciatą, o 1924 m. pradėjo klausyti viešosios teisės doktorato kursą. 1925–1926 m. išlaikė abu doktorato eg-