ir diplomatijai, tačiau Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių klausimas šiame kontekste aptariamas tik epizodiškai. Straipsnyje siekiama perteikti reikšmingiausius Vakarų tarptautinių santykių istorikų ir teisininkų vertinimus, susijusius su Baltijos valstybėmis³. Tik pavieniuose Lietuvos bei lietuvių išeivijos autorių moksliniuose darbuose nagrinėjami Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimai bei užsienio valstybių reakcija 1944–1945 metais⁴.

Didžiųjų Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu 1944 metais

Žvelgiant iš dabartinių pozicijų bei konstatuojant faktą, kad Lietuvos likimas ir teritorija buvo nulemta 1943 metų pabaigos aukščiausio lygio didžiųjų valstybių vadovų susitikime, simbolišku ir labai toliaregišku galime įvardyti Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos 1944 metų pradžios tarptautinės situacijos apibūdinimą. Viename paskutinių, 1944 metų sausio 6 d., laiškų Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone P. Žadeikiui jis rašė: „Iš spaudos matyti, kad Anglija, o šiai sekdama ir Amerika nestos už teisybę, kad nė dėl Lietuvos, nė dėl Pabaltijo nejudins savo draugiškų santykių su Rusija. Dabar Trijų Didžiųjų Sąjunga garbina pajėgą, o ne teisę ir teisėtumą“⁵.

Po konferencijos Teherane Vakaruose buvo suvokta, jog Stalinas Baltijos valstybių statusą traktuoja kaip išspręstą politinį klausimą. Tačiau Vakarų valstybės, kaip ir buvo deklaravusios anksčiau, bent jau iki pokarinės taikos konferencijos, Baltijos valstybių klausimo užbaigtu nelaikė.

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais trijų didžiųjų valstybių politiką veikė keletas vidinių ir išorinių veiksnių. Aiškiausi atrodė Sovietų Sąjungos tikslai – išlaikyti Antrojo pasaulinio karo metais užimtas teritorijas ir kiek galima tvirčiau užsitikrinti savo saugumo interesus bei plėsti įtaką Europoje ir pasaulyje. Amerikiečių politiką Europoje veikė keletas specifinių veiksnių. Antrajam pasauliniam karui artėjant link pabaigos, Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikoje galima įžvelgti apatiškumo svarstant Europos reikalus apraiškų. Prezidentas Rooseveltas manė, jog Jungtinių Amerikos Valstijų politiniame gyvenime Europos reikalai nevaidins ypatingo vaidmens. JAV prezidento aplinkoje buvo tikimasi, jog visuomenės domėjimasis Europos reikalais sumažės, kaip tai buvo po 1918-ųjų. Po Teherano konferencijos stipriai pablogėjo prezidento F. D. Roosevelto sveikata, beveik pusę metų jis gydėsi ir negalėjo visiškai įsitraukti į einamuosius reikalus, be to, 1944-ieji buvo prezidento rinkimų

___

3 McNeil W. H. Survey of international Affairs 1939–1946. America, Britain & Russia. Their Cooperation and Conflict 1941–1946. Oxford, 1953; Schnorf R. A. The Baltic States in U.S.–Soviet Relations. The year of Doubts 1943–1946 // Lituanus Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences. 1966, vol. 12, no 4; Hough W. J. H., III. The Annexation of the Baltic States and its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory // New York School Journal of International and Comparative Law. 1985, no 2; Nurek M. Great Britain and the Baltic Sea: 1939/1940 and 1945 // 50 Years after World War II. International Politics in the Baltic Sea Region 1945–1995. International Conference 21st–24th September 1995. Gdansk–Sopot. Gdansk, 1997; Meisner B. Baltic states // Encyclopedia of International Public Law. Amsterdam, 1998, vol. I.

4 Padvaiskas E. R. World War II Russian-American Relations and the Baltic States: A Test Case // Lituanus Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences. 1982, vol. 28, no 2; Makauskas B. Didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu // Lituanistica. 1996, Nr. 3 (27).

5  Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944. Kaunas, 1999, p. 656.