Prielaidą, kad aptariamą nuostatą galėjo lemti etninis momentas31 , paneigia kiti konkretūs pavyzdžiai. Antai Barboros Barčiūtės vardu „kaip teisėtas globėjas“ kelerius metus bylą vedė jos vyras kaunietis Simonas Gradovskis32 , 1540 m. įraše užsimenama, kad Kauno suolininko Simono Vaišnoravičiaus globoje yra jo žmona, burmistro Mikalojaus Jokūbavičiaus dukra33 , ir t. t. Analogiškų atvejų gausa paneigs abejones, jog mums rūpima nuostata aptariamoje knygoje užfiksuota tik atsitiktinai34 . Akivaizdu, kad santuokos teisėtumas – pakankama atstovavimo žmonai teisme „legitimacija“. Tačiau būdavo bylinėjamasi ne tik sutuoktinės vardu. Neretai tas pats vyras atstovaudavo uošvei, savo žmonos netekėjusioms seserims ar mažamečiams sutuoktinės giminaičiams35 . Motinos reikalus tvarkydavo sūnus36 , o sesers – brolis37 . Neaišku, ar tai jau buvo nusistovėjęs miesto teisinio gyvenimo principas, tačiau kai kurie konkretūs atvejai leidžia manyti, jog ne santuokystės, o giminystės bei svainystės suponuotam atstovavimui būdavo reikalingas ir atskiras juridinis veiksmas bei šio fiksavimas raštu. Antai 1535 m. Kauno suolininkas Sebastijonas Lovičius nurodė, jog iš vieno svainio miesto taryboje jis anksčiau yra gavęs įgaliojimus, o kiti jo giminaičiai – antrasis žmonos Onos Petkavičiūtės brolis bei dvi mažametės seserys – į tą patį urėdą „asmeniškai atvyko…, perleido ir perdavė [jam] pilną ir visišką įgaliojimą…visuose jų reikaluose bylinėtis“38 .

Našlės taip pat turėdavo savo globėjus: arba juos testamentu būdavo paskyręs velionis, iš anksto pasirūpinęs paliekamo turto, žmonos bei vaikų saugumu, arba tai atlikdavo savivaldos institucijos, irgi suintersuotos miesto teismingumui pavaldžių asmenų apsauga bei jų turimo turto iššvaistymo prevencija. Faktas, kad vienos ar kitos našlaujančios miestietės interesus teisme gindavo net ne „teisėtas“ jos globėjas,

29 Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VU MBRS). F. 7. Kauno magistrato 1522–1545 m. knyga (13838) (toliau – KM), Nr. 17, l. 9–9v.

30 Ten pat, Nr. 100–101, l. 57v–58; Nr. 109, l. 63v–64; Nr. 113–115, l. 66v–69; Nr. 127, l. 78–78v.

31 Ankstesnių, ir ypač kitakalbių, autorių įtvirtintas stereotipas apie vokiškojo elemento reikšmę Kauno istorijoje pas mus pakoreguotas. Vokiečių įtaka ankstyvuoju šio miesto raidos etapu nekvestionuojama, tačiau akcentuojamas jau XV a. viduryje akivaizdus tos įtakos mažėjimas, ilgainiui nustelbtas lietuviškojo gaivalo – Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, t. 1, p. 359–360; Kiaupa Z. Kauno vaito XVI a. vidurio knygos prabyla lietuviškai // Kultūrų sankirtos. Vilnius, 2000, p. 69–70.

32 KM, Nr. 142, l. 87–87v; Nr. 321, l. 146v–147; Nr. 436, l. 183.

33 Ten pat, Nr. 288, l. 138–138v.

34 Ten pat, Nr. 425, l. 177v–178v; Nr. 448, l. 186; Nr. 457, l. 187v–188; Nr. 507, l. 205–206; Nr. 537, l. 212v ir kt.

35 Ten pat, Nr. 18, l. 10–11; Nr. 155, l. 94v; Nr. 321, l. 146v–147; Nr. 430–431, l. 180v–181v; Nr. 436, l. 183; Nr. 459, l. 188v; Nr. 448, l. 186; Nr. 499, l. 203; Nr. 505, l. 204v; Nr. 513, l. 207 ir kt.

36 Ten pat, Nr. 111, l. 65–65v.

37 Ten pat, Nr. 383, l. 165v–166; Nr. 415, l. 175v; Nr. 572, l. 222.

38…personlichen sein gestanden…, haben abgetrethen und ubergeben volkumerliche und gantze macht…alle ihre sachen zu handeln – Ten pat, Nr. 141, l. 85–86v.