šakos augino ne kokius nors, o individualius verslininkus. Patys verslininkai buvo ne atskiri virš daugumos iškilę asmenys, o ištisa socialinė terpė. Ši terpė ėmė reikštis vidaus, vėliau ir užsienio, politikoje, miestas tapo savival­džiu socialiniu ir politiniu vienetu. Istoriografijoje neretai vedama Antikos ir Italijos miestų paralelė. Ji iš tikrųjų buvo, bet tai tik išorinė analogija, esmė ne tai. Ir ten, kur miestai nesuvaidino tokio politinio vaidmens kaip Itali­joje, jie lėmė visuomeninę ir politinę šalies raidą kaip pagrindinė karalių centralizavimo pastangų atrama. Miestai ardė feodalinę socialinę ir politinę sandarą, pirmasis šio ardymo veiksmas buvo luominės struktūros susiklosty­mas. Visa tai sudarė sąlygas romėnų teisės recepcijai. Romėnų teisė sugrįžo, bet jos poveikis lėmė ir atitiko visai naujus interesus bei rezultatus. Vakarų Europoje susiklostė giluminės politinės tautos savu etniniu pagrindu. To­kios struktūros pasaulis iki šiol nežinojo.

Nedrįsčiau suteikti tokią universalią prasmę Bažnyčiai kaip visuomenės lėliukei, kokią jai suteikia A. J. Toynbee, tačiau viduramžių Europos atžvilgiu galima jam pritarti. Tik gal labiau reikėtų pabrėžti kultūros ir moralės sritis (jas, beje, A. J. Toynbee ir laiko svarbiausiomis). Ankstyvaisiais viduramžiais Bažnyčia monopolizavo kultū­rinę veiklą, bet visa tai vyko individualios ūkinės ir socialinės veiklos visuomenėje. Tokiai visuomenei Dievo žodį reikėjo skelbti tikėjimo paslaptimis, o šias paslaptis aiškinti. Kunigą reikėjo šiam darbui paruošti. Parapijų mokyklos, mūsų požiūriu, nedaug ko išmokydavo, bet jų buvo santykiškai daug ir jų mokslas turėjo būti lengvai perima­mas. Tai vertė steigti vyskupijų mokyklas, o besiplečiančios parapijų mokyklos skleidė žinias vis plačiau. Augančių miestų ėmė nebepatenkinti esamas mokslo lygis, žinių reikėjo vis daugiau. Viduramžių Europos universitetai - ne pirmosios aukštosios mokyklos žmonijos istorijoje. Tačiau jos pirmos peržengė vien elito poreikių slenkstį ir ėmė ruošti savo žinias pardavinėjančius, o ne vien institucijų užduotis vykdančius specialistus. Europa išaugino žinių rinką ir prekinės inteligentijos terpę.

Vakarų Europos visuomenė XIII-XIV a. vadovavosi sudėtinga nuosavybės santykių teise, skaitė grožinę lite­ratūrą savo kalba, tikėjimo tiesas jai reikėjo aiškinti remiantis aristotelišku mąstymu. Ji buvo sutvarkyta į luomines institucijas, jos politinis akiratis rėmėsi tautine savimone.

Europos periferija patyrė visus šiuos reiškinius, bet tai vyko kaip importas ir savų analogijų žadinimas. Gyvenimas gimdė socialinę imitaciją, A. J. Toynbee žodžiais, - mimezę. Vidurio Europos valstybės buvo suinteresuotos spar­tinti žemdirbystės ir amatų technologijos raidą, bet neturėjo kito kelio kaip remti atvykstančius kolonistus. Vokie­čių demog-