Socialinė istorija teorinės inspiracijos šaltinių ieškojo sociologijoje (suprantančioje save kaip socialinių struktūrų analizę) ir (kur kas mažesniu mastu) ekonomikoje. Pagrindiniai naujosios kultūrinės istorijos teorinio „importo“ šaltiniai yra kultūrinė antropologija (ypač ta jos kryptis, kuri vadinama simboline antropologija), taip pat poststruktūralistinė humanistika (literatūros kritika ar „mokslas“).

Naujosios kultūrinės istorijos simpatijas kultūrinei antropologijai lemia ne vien objekto ar analitinio požiūrio kampo į nagrinėjamus reiškinius bendrumas. Naujoji kultūrinė istorija kultūrinės antropologijos empirinių tyrimų metodikoje atranda  socialinės istorijos metodų alternatyvą. Nuo XX a. pradžios kultūrinė antropologija savo metodinę specifiką sieja su vadinamaisiais „lauko tyrimais“ arba, kitaip, „dalyvaujančio stebėjimo“ metodu. Tyrinėtojas apsigyvena tiriamoje mikrovisuomenėje visuomenėje, išmokdamas dalyvauti tiriamoje gyvenimo formoje, t. y. sukaupdamas tą „parankinę žinių atsargą“, kuria būtina disponuoti tos bendruomenės socialinių praktikų dalyviui.

Tipiškas antropologo empirinio tyrimo projektas yra orientuotas „į gylį“ – kuo daugiau sužinoti apie tą konkretų socialinį mikropasaulį, kurį mokslininkas tiria⁷¹. Kokybinė, lokalinė, intensyvi antropologinio tyrimo metodika yra priešinga sociologijoje vyraujančiai kiekybinei metodikai, pagrįstai anketinėmis apklausomis (angl. survey research), kai užduodami vadinamieji uždari klausimai, ir orientuotai į „plotį“. Sociologas yra linkęs gauti kad ir nedaug, bet užtat patikimos informacijos apie daugelį: jam labiausiai rūpi duomenų reprezentatyvumas, galimybė juos interlokaliai agreguoti ir kiekybiškai apdoroti analitinės (daugiavariacinės) statistikos metodais. Tipiškas antropologinio tyrimo projektas yra „atskiro atvejo studija“ (angl. case study), kuriame siekiama gauti kuo daugiau informacijos apie nedaugelį, nors ir rizikos, kad ta informacija bus nereprezentatyvi, kaina.

Socialinė istorija (visų pirma jos kliometrinė atmaina) orientavosi į kiekybinį, interlokalinį, ekstensyvųjį, makroskopinį prototipą
sociologijoje. Dėl orientacijos į kultūrinės antropologijos empirinio tyrimo praktiką kaip metodinį idealą naujųjų kultūrinių istorikų
darbai dažnai vadinami „istorine antropologija“. Naujasis kultūrinis istorikas ar istorinis ant-

 ___

 68 Mentalitetų istorijos ištakos siekia jau pirmosios „Analų“ istorikų kartos darbus. Febvre L. Le probleme de l’incroyance au 16e siécle: la religion de Rabelais. Paris: A. Michel, 1942. Plačiau apie mentalitetų istoriją žr.: Raphael L. Die Erben von Bloch und Febvre. Annales – Geschichtsschreibung und nouvelle histoire in Frankreich 1945–1980. Stuttgart: Klett-Cotta, 1994, S. 327–389. Žr. taip pat: Dinzelbacher P. (sud.). Europos mentaliteto istorija. Pagrindinių temų apybraižos. Vilnius: Aidai, 1998.

 69 Žr., pavyzdžiui: Mandrou R. De la culture populaire aux 17e et 18e siécles. Paris: Stock, 1964; Vovelle M. Piété baroque et dechristianisation en Provence au 18e siécle. Paris: Plon, 1973.

 70 Žr.: Le Roy Ladurie E. Le carnaval de Romans: de la Chandeleur au mercredi des Cendres, 1579–1580. Paris: Gallimard, 1979; Ginzburg C. The Cheese and the Worms: The Cosmos of a Sixteenth – Century Miller. Baltimore: The Johns Hopkins UP, 1992; Davis N. Z. The Return of Martin Guerre. Cambridge (Mass.): Harvard UP, 1983.

 71 Antropologijos ir sociologijos empirinio tyrimo metodikų priešingybė toliau nušviečiama idealiai tipiškai „paryškintu“ pavidalu. Nors antropologai beveik netaiko anketinių apklausų, kai užduodami uždari klausimai, metodo, kokybiniai metodai sociologijoje yra plačiai pripažinti.