Vokiečių okupacinei civilinei valdžiai vykdant reprivatizaciją, „Valgiui“ pamažu tapo nepavaldžios visos sovietų valdžios laikais jam pavestos administruoti nacionalizuotos žymesnės privačios viešojo maitinimo įmonės. Vis dėlto privatizavus kurią nors minėtą įmonę, „Valgis“ ir toliau buvo įpareigojamas tiekti maisto produktus, kurą ir pan. Kitaip sakant, „Valgis“ liko tiekimo baze išėjusioms iš jo žinios įmonėms31 . Šitokios „Valgio“ paslaugos, be jokios abejonės, minėtoms įmonėms buvo labai naudingos, nes, esant centralizuotam maisto produktų, kuro ir kitų kasdienių vartojimo reikmenų paskirstymui, privačioms įmonėms pavieniui būtų daug sunkiau apsirūpinti reikmenimis. Apskritai kalbant, „Valgio“, kaip savarankiškos ūkinės organizacijos, vaidmuo okupacijos metais labai sumažėjo, nes visos viešojo maitinimo įmonės, įskaitant ir nakvynės namus, buvo priskirtos įkurtai Lietuvos ūkio sąjungos Viešojo maitinimo įmonių ir nakvynės namų verslo organizacijai. Šios organizacijos kompetencijoje buvo kainų nustatymas ir jų kontrolė, viešojo maitinimo įmonių interesų gynimas ir kiti reikalai.

Vokiečių okupacinė civilinė valdžia siekė, kad viešojo maitinimo įmonių (kavinių, restoranų, valgyklų, alinių, arbatinių ar pan.) vienam tūkstančiui gyventojų nebūtų daugiau kaip viena. Tai paaiškinti labai paprasta: naciai, rūpinęsi kuo daugiau maisto produktų „išspausti“ savo kariuomenės reikalams, vietinių gyventojų maitinimosi poreikius tenkino tik minimaliai. O viešai aiškinta, jog siekiama išvengti nereikalingos įmonių tarpusavio konkurencijos.

Nepaisant nepalankių sąlygų, „Valgis“ siekė, kad klientai būtų geriau aptarnaujami ir stengėsi prisiderinti prie karo meto reikalavimų. „Valgio“ vadovybės iniciatyva buvo rengiami dviejų savaičių padavėjų tobulinimosi kursai. 1942 m. kovo 28 d. dienraščio „Į Laisvę“ duomenimis, tokiuose kursuose tuo metu Kaune mokėsi ketvirta kursančių grupė. Turint omenyje, kad vieną kursų laidą sudarė 30 asmenų, matyti, kad užmojai buvo nemaži. Panašius kursus, minėto dienraščio teigimu, buvo planuojama surengti ir Vilniuje. Sugebėta net steigti naujas maitinimo įmones. Antai 1942 m. „Valgis“ įsteigė naujas valgyklas Šančiuose ir Vilijampolėje32 bei dvi viešojo maitinimo įmones Prienuose33 . Be nuolatos veikiančių įmonių, „Valgis“ kiekvieną vasarą įsteigdavo ir sezoninių įmonių, kurių tikslas – aptarnauti vasarojančius bei atokiau nuo miesto centro poilsiaujančius svečius. 1943 m. Kaune ir jo apylinkėse tokios sezoninės įmonės buvo atidarytos Aukštutinėje Panemunėje, zoologijos sode, miesto sode, taip pat Kulautuvoje ir Birštone34 . Vasarą veikė nemažai sezoninių privačių įmonių35 .

Kartu su „Valgiu“ visuomeninio maitinimo įmonių tinklą stengėsi plėsti ir kitos įstaigos.

29 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Valdytoju K. Kleiva) // Ateitis. 1943, geg. 22, Nr. 117.

30 Krienas A. Vilniaus „Valgį“ aplanko arti pusės milijono lankytojų (Iš pasikalbėjimo su direktorium J. Klimavičium) // Į Laisvę. 1942, spalio 27, Nr. 251 (412).

31 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Valdytoju K. Kleiva) // Ateitis. 1943, geg. 22, Nr. 117.

32 Vt-kus A. „Valgis“ ir toliau pasiryžęs plėsti savo veiklą (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Tresto Valdytoju K. Kleiva) // Į Laisvę. 1942, kovo 28, Nr. 74 (235).

33 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Valdytoju K. Kleiva) // Ateitis. 1943, geg. 22, Nr. 117.

34 Ten pat.

35 Vt-kus A. „Valgis“ ir toliau pasiryžęs plėsti savo veiklą (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Tresto Valdytoju K. Kleiva) // Į Laisvę. 1942, kovo 28, Nr. 74 (235).