Sovietų valdomoje Lietuvoje nesant jokių galimybių parengti ir išleisti darbų apie ginkluotųjų pajėgų sukūrimą, jų vaidmenį tiek Nepriklausomybės kovose, tiek tarpukariu, šio darbo ėmėsi išeivijoje atsidūrę lietuvių karo istorikai. Vienas iš šio darbo pradininkų buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas K. Ališauskas, kuris 1972 m. Čikagoje išleistoje knygoje apie Nepriklausomybės kovas⁴⁰ nemažai vietos skyrė ir kariuomenės dalių bei karinių įstaigų steigimui ir jų veiklai.

Kitas buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas V. Statkus, karo audrų iš tėvynės taip pat nublokštas į JAV, 1986 m. išleistoje storoje knygoje⁴¹ apžvelgė tarpukario Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimosi kelią, jų struktūrą, jos kitimą ir plėtotę. Gaila, kad šie klausimai minėtoje knygoje nagrinėjami atsietai nuo kintančio tuometinio politinio Lietuvos gyvenimo. Pažymint šio darbo didelę istorinę vertę, visgi reikia konstatuoti, kad jis parengtas remiantis tik jau anksčiau nepriklausomoje Lietuvoje išėjusiais leidiniais ir emigracijoje buvusių veteranų, daugiausia karių, atsiminimais. Dėl visiems gerai suprantamų priežasčių archyviniai dokumentai ir kiti svarbūs šaltiniai autoriui nebuvo prieinami, todėl knygoje nepanaudoti. Stokodamas tokios medžiagos, jis daugeliu atvejų savo darbe negalėjo nuosekliai ir ryškiai parodyti viso nagrinėjamo laikotarpio įvykių dinamikos ir buvo priverstas apsiriboti tik tam tikrų faktų analize.

Vertingų minčių apie lietuvių pastangas organizuoti savąją kariuomenę randame ir Pr. Čepėno 1986 m. Čikagoje išleistos „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ antrame tome⁴².

Sugriuvus sovietinei imperijai ir Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, besidomintiems karo istorijos klausimais atsivėrė naujos galimybės. Tapo prieinami turtingi šalies archyvų fondai ir kiti informacijos šaltiniai. Domėjimasis jais labai padidėjo. Greit pasirodė ir įvairių leidinių. Dar 1989 m. istorikas H. Šadžius paskelbtame straipsnyje „Vasario 16-oji“⁴³, nagrinėdamas 1918–1920 m. Lietuvos valstybės atkūrimo problemas, aptarė ir kai kuriuos svarbius kariuomenės kūrimo klausimus. G. Surgailis publikavo Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms tarpukario laikotarpiu vadovavusių aštuonių kariuomenės vadų gyvenimo aprašymus⁴⁴ ir straipsnių karine tematika. Istorikas A. Anušauskas 1993 m. išleistoje knygoje⁴⁵ pateikė nemažai įdomios medžiagos apie slaptosios tarnybos veiklą kuriamoje Lietuvos kariuomenėje. V. Jankauskas 1998 m. išleido vertingą darbą apie nepriklausomos Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tarnavusių generolų karinę veiklą⁴⁶. Gaila, kad autorius, remdamasis gausia archyvine medžiaga bei kitais šaltiniais, savo darbe jų nenurodė ir nekomentavo.

Šio straipsnio autorius, ištyręs daugybę archyvinių dokumentų ir kitų šaltinių, 1998 m. išleistoje monografijoje⁴⁷, aptardamas sudėtingas jaunos Lietuvos valstybės, atgavusios nepriklausomybę, gyvenimo vidaus ir išorės sąlygas, apžvelgė Lietuvos Valstybės Tarybos, pirmųjų vyriausybių, Krašto apsaugos ministerijos ir jos štabo praktinę veiklą sprendžiant

_____________________________________________________

40 K. Ališauskas. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920. T. 1.

41 V. Statkus. Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m.

42 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų istorija. Čikaga, 1986. T. 2.

43 H. Šadžius. Vasario 16-oji // XX amžius: Lietuvos valstybingumo problemos. Kaunas, 1990. P. 14–30.

44 G. Surgailis. Lietuvos kariuomenės vadai. Vilnius, 1992; Lietuvos kariuomenės sukūrimas // Lietuvos istorijos skaitiniai kariams. Vilnius, 1993. P. 161–170.

45 A. Anušauskas. Lietuvos slaptosios tarnybos (1918–1940). Vilnius, 1993.

46 V. Jankauskas. Nepriklausomos Lietuvos generolai. Vilnius, 1998. T. 1.

47 V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. Vilnius, 1998.