| kaip tarpinę grandį tarp žmogaus ir beždžionės29. Be to, buvo labai daug pasisakymų apie žydų seksualinį nesivaldymą. Buvo paplitę daug pasakojimų apie turtingus žydus ir jų arijų kilmės tarnaites30. Buvo propaguojama pažiūra, kad arijų merginai įsimylėti žydą yra nenatūralu ir tokia pat nuodėmė kaip Ievos nusileidimas žalčio gundymams31.
Žydų potraukį pinigams su jų potraukiu moterims rodė piešiniai, vaizduojantys riebų žydų bankininką, ant savo kelių glamonėjantį blondinę vokietaitę32. Visos šios ir daugelis kitų panašių pažiūrų vedė į hitlerininkų vykdytą masinę žydų "eksterminaciją" (holocaustą). G. Mossė savo knygoje parodo, kad vokiečių nacionalizmas, kaip vertybių sistema ir pasaulėžiūra, didele dalimi buvo tapati hitlerininkų politinėms pažiūroms, formavo tas pažiūras ir tokiu būdu tapo atsakingas ir už hitlerininkų politinius veiksmus. R. Brubakeris pasirenka, atrodytų, ne tokią imponuojančią temą. Jis siekia lyginamuoju požiūriu ištirti Prancūzijos ir Vokietijos pilietybės ir tautos sampratų santykį33. Jau pirmuosiuose savo knygos skyriuose jis įrodo, kad Prancūzijoje tautos ir tautiškumo samprata naujaisiais laikais iš principo skyrėsi nuo dažnai tokiais pačiais žodžiais nusakomų vokiečių sampratų. Pavyzdžiui, Prancūzijos tautos sampratoje svarbiausias akcentas buvo pilietybė, paremta teritorialumo ir gyvenimo cenzo principais, o vokiečių tautos sampratoje (kur pilietybės institutas irgi buvo užfiksuotas) svarbiausias akcentas buvo bendra kilmė ir paveldimumas, organiškai suprantama kultūra34. R. Brubakerio analitinio žvilgsnio skvarbumas atsiskleidžia, kai jis atseka, kad net ir iki mūsų dienų išliko tų skirtingų sampratų elementų (čia specialiai pabrėžiame, kad kalbama apie Vakarų šalis). Ir svarbiausia - jie nulemia aktualią pilietybės politiką. Prancūzijos pilietybę automatiškai gali gauti alžyrietis, negimęs ir negyvenęs Prancūzijoje. O Vokietijoje jos pilietybė nėra automatiškai suteikiama gana dideliam skaičiui tų turkų, kurie čia gimė ir augo, nematė ir nebuvo Turkijoje, bet yra turkai pagal savo kilmę. Kita vertus, Vokietijos pilietybė buvo automatiškai suteikta tiems vokiečių kilmės asmenims, neatsižvelgiant netgi į jų vokiečių kalbos mokėjimą, kurie 1989-91 m. emigravo iš Rytų Europos šalių35. Kadangi kritinės savimonės požiūrį formuojančiuose darbuose nepavyko surasti visiškai priimtino ir preciziško nacionalizmo apibrėžimo, tai, pasiremdami šia metodologine pozicija bei kitais dviem požiūriais, pateiksime savą nacionalizmo (kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio) apibūdinimą. Nacionalizmą tad galėtume apibrėžti kaip lojalumo tautai - kokia yra laikoma tokia bendrija, kurios nariais pripažįstami individai, išskiriami pagal tam tikras prigimties savybes, kurios yra nepasirenkamos ir neįgyjamos, bet paveldimos, napaisant individualaus sutikimo ar valios, ir kurios skiria jų savininkus nuo visų kitų individų - nuostatos sukūrimo ir (ar) įtvirtinimo ideologiją ir jos įgyvendinimo veiksmus. Bet reikia |
dizainas ir programavimas giriaus