| džio Jaroszewiczius nebesvarstė. Jam tai – jėzuitų nulemtas „tamsybės” ir „nuosmukio” laikas, davęs tik du iškilius žmones – A. Vijūką-Kojelavičių ir Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Be to, J. Jaroszewiczius manė, kad po Liublino unijos LDK susiliejo su Lenkija į vieną valstybę15. Vadinasi, LDK civilizacijos pobūdžio problemos jis negalėjo išspręsti, negalėjo ir paaiškinti, iš kur kilę jo veikalo trečio tomo išnašose paminėti XIX a. I-osios pusės žemaičių sąjūdis ir lituanistiniai darbai. Taigi mūsų teksto įvade formuluotos problemos J. Jaroszewiczius nesprendė, bet ir paliko nišą minėtai M. Hellmannno ir M. Jučo tezei.
Jaroszewicziaus koncepcija nepatenkino vėlesnės lietuvių istoriografijos ir dėl kitų priežasčių. Mat nuosekliai paklusdamas savo „litviniškai” savimonei, jis civilizacijos pažanga laikė ir polonizaciją, neįžvelgdamas neigiamų šio proceso padarinių Lietuvos visuomenei, kartu užmiršdamas, kad Lietuvai polonizacija tebuvo europeizacijos išraiška.
Toks buvo romantizmo epochos palikimas. Minėtos civilizacinės „opozicijos” perėjo ir į pozityvizmo epochą. Ankstyvajam pozityvizmui su jo kritiniu metodu ir empirizmu reikėjo sintezuojančios idėjos. Romantizmo epochos civilizacinė metateorija buvo prarasta, naujas teorinis istoriografijos pagrindas nesurastas, vakuumą užpildė ideologinės prielaidos – nacionalizmai (teigiamąja šia sąvokos reikšme) arba šovinizmai. Visiems romantizmo epochos atstovams (ir net J. Jaroszewicziui) pagoniškoji Lietuva ir jos kultūrinė tradicija buvo žavėjimosi objektas, o lenkų mokslininkui A. Brückneriui16 tai buvo tik barbarybė. Net su tam tikru pasimėgavimu jis iš aukšto aprašinėjo lietuviškąją pagonybę, tik ją ir laikydamas lietuvių kultūra arba net ne kultūra. Juk, anot A. Brūcknerio, viskas, kas yra kultūra Lietuvoje, tėra tik lenkų kultūros skeveldra (odprysk), pagoniškoji Lietuva kultūros nesukūrė jokios17. Reikia skirti nuo šios Lietuvos kabutėse rašomą „lietuvių” valstybę arba „Lietuvą”, t. y. LDK, kurioje kultūrą turėjo tik rusai. Jų kultūros poveikis reiškėsi dar ilgai, nes Lietuvos Statutas teesąs rusų paprotinė teisė18. „Tikroji” Lietuva iš Vakarų civilizacijos, atėjusios per Lenkiją, nieko nepaėmusi ir apatiškai vegetavusi toliau. A. Kulvietį, S. Rapolionį, M. Mažvydą A. Brückneris įžvelgia, tačiau net šie jam yra tik lenkų kultūros auklėtiniai. A Brūcknerio koncepciją galėtume apibendrinti net taip: tik lietuvių elitas buvo subrendęs perimti lenkų kultūrą, o lietuvių liaudis buvo tiek barbariška, jog nesugebėjo net sulenkėti ir liko aborigenais.
A. Brückneris kartais vartoja sąvoką „civilizacija”, bet akivaizdu, kad tai tik „kultūros” sinonimas. Bet kuriuo atveju jis temato tik gana siaurus daly- |
dizainas ir programavimas giriaus