bruožų ypač akcentavo įspūdingą šaltinių bazę. Sukauptą ir pagal pasirinktą planą sistemingai išdėstytą empirinę medžiagą svariai papildė disertacijos priedai. Juose V. Jurėnienė pateikė rezultatus, kuriuos gavo taikydama statistinį analizės metodą. Tai sunkaus ir kruopštaus darbo apvainikavimas, kadangi reikėjo peržiūrėti gausią laikotarpio periodiką, daugybę publikuotų šaltinių, atsiminimų, bemaž 40 archyvinių fondų. Ne mažiau įspūdingas ir literatūros sąrašas. Būtent darbai anglų, lenkų, rusų kalbomis leido disertantei atskleisti bendraeuropinius moterų judėjimo dėsningumus ir išskirti specifinius tik lietuvių moterų judėjimui būdingus bruožus.

Dera dar kartą priminti, kad V. Jurėnienė gynė eksternu parengtą disertaciją tuo pat metu aktyviai dalyvaudama fakulteto mokslinėje ir pedagoginėje veikloje.

Gynimo tarybos nariai buvo vieningi – Virginija Jurėnienė už darbą Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje verta humanitarinių mokslų daktaro laipsnio.

Lirija Steponavičienė