negiriško stilių mišiniu parašytą apžvalgą apie Stasį Bačkį irgi būtų galima įvertinti kaip „nulinę interpretaciją“, kurios „vienintelė paguoda ir pozityvus rezultatas“13 būtų tas, kad ji provokavo ką nors kada nors parašyti rimtą knygą apie diplomatą, – taip galiausiai ir nutiko (plg. recenzuojamos knygos 8 p.). Juozo Skiriaus kaip biografo rangas – nepalyginti aukštesnis. Vasiliauskienės biografijų rimtumą galima vadinti paminkliškai konvejeriniu, o Skiriaus santykį su savo amatu geriausia nusakyti jo paties citata (rimtumą paryškinantis kursyvas – mano):
Į tą [šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos – N. Š.] kontekstą pamėginau įsiterpti ir aš, užsimojęs parašyti B. K. Balučio gyvenimo ir nuveiktų darbų studiją. Tačiau darbas ėjosi gana lėtai, o ir pats neskubėjau, suprasdamas atsakomybę už būsimą rezultatą. Kai kurios monografijos dalys atskirais straipsniais buvo spausdinamos periodinėje spaudoje, norint pajausti skaitytojų reakciją. [...] Nūdiena rodo ir praktinę šio darbo vertę. [...] Prieškario elito ir lietuviško valdininkijos darbo specifika, ministerijų ir departamentų tąsa, etiketas bei manieros, nuosaikus patriotizmas ir pasiaukojimas – tai tos vertybės, kurių galima pasisemti iš praeities, prisitaikyti sau ar tiesiog žinoti. Tačiau iš tiesų būčiau neteisus orientuodamas knygą tik į valdžios struktūras. Ši studija skiriama platiems visuomenės sluoksniams, norint parodyti B. K. Balutį kaip lietuviškų vertybių saugojimo, veiklumo ir idealizmo pavyzdį, kaip tautos ateities kelrodį, savotišką išeivijos lietuviškumo žadintojo simbolį. B. K. Balučio biografinė studija – tai lyg ir vadovėlis mūsų tautiečiams, parodantis, koks turi būti Lietuvos patriotas, mylintis savo Tėvynę ne žodžiais, o darbais (11 p.).
Būtų dar nieko, jei tokie užmojai teliktų tuščia retorika, tačiau baisiausia, kad Skirius ir stengėsi visus savo užmojus, „suprasdamas atsakomybę“, įgyvendinti. Rezultatas – minėtoji nepakeliama plyta, aprėpianti neįtikėtiną gausybę Balučio gyvenimo ir veiklos detalių14. Kito žanro istoriniam veikalui tai nebūtinai kliūtis, tačiau (dar ir praktinių ugdomųjų tikslų siekiančiai) biografinei studijai detalių ir puslapių gausa gali rimtai sutrukdyti pavaizduoti vientisą ir įtikinamą istorinio veikėjo portretą. Vasiliauskienės apybraiža minėtomis formaliomis priemonėmis maksimaliai atitolino nuo skaitytojų jubiliato asmenybę, ją maksimaliai defragmentuodama, o štai Skirius dažnai nupuola į kitą, irgi aptartą, „autobiografijos parodijos“ pavojų. Antai kalbėdamas apie Balučio veiklos LDT laikus, autorius stengėsi perteikti bemaž visus savo herojaus pasisakymus, komentarus, reakcijas į principinius ir einamuosius lietuviškojo diplomatinio ir politinio gyvenimo įvykius. Tačiau tokios biografo pastangos „įsijausti“ iš esmės reiškia, kad iš savo herojaus žodžių jis beveik automatiškai rekonstruoja jo mintis ir mąstymą, taip tarsi vaizduodamas dalykų eigą ir padėtį „Balučio akimis“. Tokia pretenzija – gal ir ne utopinė, tačiau diplomato kasdienybėje jo žodžiai promemorijose ir dalykiniuose laiškuose ir jo „tikrosios“ mintys bei požiūriai tais pačiais klausimais labai dažnai, švelniai tariant, nesutapdavo, ir metodiška („įsijautimo“ ar „skepsio“) biografo nuostata čia yra menka pagalbininkė norint pavaizduoti, kaip žmogus „mąstė iš tikrųjų“.
Kaip tik tokia nemetodiška prieiga prie diplomatinės Stasio A. Bačkio veiklos ir pasižymi Arūno Streikaus studija. Mano galva, jos autoriui (paprastai) pavyksta išvengti abiejų minėtų (pernelyg atitolinančios objektyvacijos ir artimo savo įžvalgų ir herojaus minčių sutapatinimo) pavojų, ir iš dalies dėl to jo parašyta biografija
---
13 Būtent taip Tomas Augulis ir įvertino jos knygą apie Girnių (ten pat).
14 Toks pozityvizmas ir nūdien Lietuvoje labai madingas, rimtiems istorikams rašant įžymių valstybės ir visuomenės veikėjų biografijas: Ilgūnas G. Kazys Grinius. Vilnius: Pradai, 2000. 627 p.; Merkys V. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius: Mintis, 1999. 817 p. |
dizainas ir programavimas giriaus