Dar sudėtingesnė situacija susidarė 1923 m., kai LKP turėjo nulemti savo poziciją naujuose rinkimuose į žydų bendruomenių Tarybas. Įtampą padidino tai, kad be valdžios represijų LKP neramino dar tas faktas, jog stiprėjanti socialdemokratų partija, siekdama vis didesnės įtakos darbo masėse, nutarė suaktyvinti darbą tarp tautinių mažumų⁴⁰.

LKP CK Orgbiuro narių K. Požėlos, F. Abramavičiaus laiškuose Z. Angariečiui 1923 m. atsispindėjo dviprasmiška ir neaiški taktinių sprendimų pasirinkimo atžvilgiu situacija. Juose buvo keliamas klausimas: ar partija turi pasisakyti už žydų darbininkų dalyvavimą rinkimuose į žydų bendruomenių Tarybas ir tuo tarsi paremti žydų autonomijos idėją, ar boikotuoti šiuos rinkimus, o tai partijai grėstų nutolimu nuo žydų darbo masių⁴¹.

Išeitį iš keblios situacijos numatė Z. Angariečio 1923 m.liepos 8 d. laiške Orgbiurui pateiktas ultimatyvus reikalavimas žiūrėti į žydų tautinės savivaldybės organus tik kaip į religinę organizaciją. Jis nurodė, jog būtina reikalauti žydų bažnyčios atskyrimo nuo mokyklos, bendruomenių Tarybų teisės apmokestinti bendruomenių narius panaikinimo, t.y. atimti iš jų valstybines funkcijas, paversti bendruomenes savanoriška religine organizacija⁴². Pavykus tai įgyvendinti, tikėtasi daug lengviau įtraukti žydų darbo mases į komunistinio veikimo sferą.

1923 m. liepos mėn. žydų darbininkų laikraštyje "Unzer Emes" buvo paskelbtas LKP CK nutarimas žydų bendruomenių klausimu⁴³. Jame randame atsakymą į tai, kodėl LKP dabar nutarė boikotuoti rinkimus į žydų bendruomenių Tarybas. Mat taip partija mėgino įveikti tarp žydų darbininkų stiprėjantį socialdemokratinių nuotaikų plitimą. Todėl dalyvavimas 1921 m. rinkimuose buvo įvertintas kaip nuolaidžiavimas nacionalizmo įtakon patekusiems žydų darbininkams, dėl to partijos įtaka jiems susilpnėjo.

Minimas LKP CK nutarimas sukėlė tarp žydų darbininkų nepasitenkinimą ir LKP linijos nesupratimą. Dėl nesusigaudymo situacijoje pasimetė ir žydai komunistai. Mat