Šepečio pranešime, ir nulėmė šią nesėkmę. Bet apie tai vėlgi antroje šio rašinio dalyje.

Klausantis A. Kulakausko pranešimo ramybės nedavė dar vienas klausimas. Labai dažnai yra teigiama, jog Kovo 11-osios nebūtų be Vasario 16-osios. Tačiau kai matai kaimynę Baltarusiją, kuriai nepriklausomybė 1991 m. tarsi iš dangaus nukrito (ką jau kalbėti apie Vidurinės Azijos respublikas), norisi tuo ir paabejoti. Yrant Sovietų Sąjungai, nepriklausomybę gavo ir nelabai jos siekusios tautos. Tai gal ir Lietuva būtų ją (at)gavusi. Kitas klausimas, kad be Lietuvos pastangų Sovietų Sąjunga gal nebūtų sugriuvusi. Lietuvos indėlis į šį procesą kol kas nėra gerai ištirtas.

Šį klausimą nagrinėjo dr. Algirdas Jakubčionis, pranešime „Lietuvos nepriklausomybės postūmis sovietinei erdvei“ susiejęs Lietuva ir Sovietų Sąjungoje vykusius procesus. Be pačioje SSRS kilusio demokratizacijos siekio, sukelto vidinės krizės, Lietuva negalėjo būti laisva. Kartu ji prisidėjo prie sovietinės sistemos irimo. 1987 m. mitingas prie Mickevičiaus paminklo stimuliavo sistemos raidą – pačioje Rusijoje pradėta reikalauti panaikinti baltąsias istorijos dėmes. Pabaltijo nacionalizmas prisidėjo prie įvairių etninių grupių tautinės savimonės brendimo. Ekonominio Pabaltijo savarankiškumo koncepcija, į kurią labai neigiamai žiūrėjo rusai, grėsė Lietuvos nepriklausomybės idėjai. Jei ji būtų įgyvendinta Atgimimo pradžioje ir lietuviai būtų gyvenę geriau nei Sovietų Sąjungoje, galbūt nebebūtų siekta nepriklausomybės, būtų užtekę suvereniteto sovietinėje konfederacijoje. Su šia prielaida galima ir nesutikti: Sąjūdis iškovojo ne vieną pergalę, bet tai nesustabdydavo tolesnių pokyčių troškimo – žmonių lūkesčiai buvo pernelyg dideli. Bent taip atrodo, nes tyrimų šiuo klausimu nėra.

Anot Jakubčionio, Lietuva daug kur pralaužė ledus: iškovojo teisę siekti suvereniteto, teisę kompartijoms atsiskirti nuo TSKP, po Kovo 11-osios sukurtas išėjimo iš SSRS įstatymas, o pats Aktas stiprino išcentrines Sąjungos jėgas, Lietuvai atsiskyrus sovietinė sistema pasimetė. Lietuvos ryšiai su demokratinėmis SSRS jėgomis, ypač sutartis su Rusija, taip pat suvaidino labai svarbų vaidmenį. Svarbi ir lietuvių deputatų veikla SSRS Liaudies deputatų taryboje, davusi pilietiškumo pamokų savo kolegoms. Net ir paktų paskelbimas niekiniais (anot Šepečio, turėjęs pasitarnauti sovietinei valdžiai) keitė SSRS piliečių sąmonę: neteisėtumo padarinius reikia naikinti.

Dr. Algimanto Jankausko pranešimas „Lietuvos demokratizacijos proceso tyrinėjimai“, kuriame šalia istoriografinio tyrimų aptarimo iškeltos ir aktualios pereinamojo laikotarpio visuomenės raidos problemos, nors ir nebuvo baigiamasis, parodė tikrąją Akto įtaką (pranešėjas jo beveik neminėjo). Siekis sukurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką iki galo, anot pranešėjo, dar nėra įgyvendintas. Nors pereinamasis į demokratiją laikotarpis jau įveiktas, iki daugmaž realiai egzistuojančios demokratijos dar toli. Ši Jankausko išvada visiškai nepanaši į dabartiniame Lietuvos politiniame diskurse vyraujantį džiaugsmingą galutinės Lietuvoje demokratizacijos ir sueuropėjimo vaizdą. Anot pranešėjo, Lietuvoje dabar vyrauja procedūrinė, o ne vertybiškai įtvirtinta demokratija. Vadinasi, daugumai žmonių jinai dar nėra tapusi savarankiška vertybe. Nesenas prezidento skandalas tik parodė, kad procedūrinė demokratija pas mus pakankamai stipri. Tačiau žmonių dalyvavimo demokratijoje lygis žemas, net palyginti su Vidurio Rytų Europos šalimis, be to, demokratijos daugelis nelaiko vertybe. Taigi ir Kovo 11-osios idealai gerokai primiršti.

Dr. Arvydas Anušauskas pranešime „Kovo 11-oji ir okupacinės kariuomenės problema“ aptarė sovietų kariuomenės padėtį Lietuvoje ir Sąjūdžio pozicijos jos atžvilgiu kaitą. Sovietų kariuomenė Lietuvai kėlė ekologinių problemų, naudojo vietinius išteklius. LKP siekė, kad kariuomenė paisytų Lietuvos ūkinių interesų. 1989 m. iš dalies apribotos karių privilegijos: lengvatos taikomos tik nuolat Lietuvoje gyvenantiems kariams, tik jiems leista dalyvauti rinkimuose. Sąjūdis iš pradžių reikalavo tik reformų (svarbiausia – kad lietuviai tarnautų Lietuvos teritorijoje), apie kariuomenės išvedimą 1989 m. kalbėjo tik LLL. O 1990 m. Sąjūdis pradėjo traktuoti sovietų kariuomenę kaip užsienio, ją ignoruoti. Ši problema neišspręsta iki pat 1991 m. rudens.

Vilniaus universiteto doktorantas Ramojus Kraujelis, dirbantis Lietuvos archyvų sistemoje, aptarė naujosios istorijos tyrimo galimybes Lietuvos archyvuose. Apžvelgė teigiamas naujojo archyvų įstatymo ypatybes, išaiškino, jog tyrinėjimo tikslais galima naudoti ir riboto naudojimo dokumentus, tik reikia atlikti įstatymų numatytus formalumus.