Toks prekybos apyvartos mugėse smukimas būdingas ir kitoms vietoms. Nors XIX a. antrosios pusės statistika rodo bendrą mugių skaičiaus ir prekybos apyvartos jose didėjimą (žr. 1–3 pav.), vis dėlto išsamesnė duomenų analizė rodo prekybos apyvartos atskiroje mugėje mažėjimą nuo XIX a. devintojo dešimtmečio (žr. 2–3 lentelę). Bendras prekybos apyvartos didėjimas mugėse greičiau rodo kiekybinį šio tinklo plitimą, žemės ūkio gamybos intensyvėjimą, valstiečių ūkių komercializavimą ir įsitraukimą į prekybą, nei mugių, kaip prekybos formos, klestėjimą.

Pirmiausia mugių, kaip didmeninės prekybos formos, nykimui turėjo įtakos stambaus verslo kuriami nauji prekių pardavimo būdai, kurių reikalavo fabrikinės gamybos plėtra ir didėjančios gamybos apimtys. Rinkos sąlygomis mugių lokalumas ir sezoniškumas visiškai neatitiko fabrikinės produkcijos pardavimo reikalavimų. Įmonės nenorėjo laikyti pagamintos produkcijos keletą mėnesių, laukdamos artėjančios mugės. Tam reikėtų specialių gerai saugomų erdvių patalpų; antra – įmonių valdyba turėtų iš anksto tiksliai apskaičiuoti gamybos apimtis ir nuspėti vienos ar kitos prekės paklausą. To, neištyrus rinkos ir nežinant vartotojų poreikių, nustatyti beveik neįmanoma – nebent atsitiktinai. Sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, „Brolių Tilmansų ir Co“ vinių gamykla (įsteigta 1867 m., 1893 m. rekonstruota), kuri per metus pagamindavo varžtų už 600 000 rb ir vinių už 100 000 rb³⁷, kelis mėnesius kauptų gaminius, laukdama artėjančios mugės. Toks pardavimo būdas tikrai neigiamai atsilieptų gamybai, mažintų pelną.

Matyt todėl, plintant fabrikinei gamybai, dėl prekybos mugėse ypatumų didelio masto pramoninių prekių didmeninė prekyba jose neplito. Mugėse buvo parduodama tik nedidelė pramonės (atvežtinių ir vietinės gamybos) prekių dalis, skirta vietinių gyventojų poreikiams tenkinti. Tai patvirtina Kauno ir Vilniaus gubernijų valdininkų ataskaitos, kuriose paminėta, jog gubernijų mugėse pagrindinį vidaus rinkos prekių asortimentą sudarė žemės ūkio produkcija ir namudininkų bei amatininkų gaminiai (žr. pirmiau).

Palyginus Lietuvos fabrikinės gamybos augimo duomenis su mugių prekybos apyvarta pramonės krizių metu (1873–1878, 1883–1887, 1890–1893, 1900–1903 m.) taip pat matyti, kad didelio masto pramoninių prekių didmeninė prekyba mugėse nevyko. Pramonės krizių, kurios, kad ir pavėluotai, veikė Lietuvos krašto pramoninę gamybą (palyginimui žr. 1–4 pav.), metu gerokai sumažėjo ir fabrikų, ir pramonės darbininkų skaičius, ir gamybos apimtys. Tačiau prekybos apyvarta mugėse ne tik nemažėjo, bet ir 1890–1893 ir 1900–1903 m. krizių metu padidėjo (žr. 2, 3 pav.). Apyvartos smukimas mugėse labiau priklausė nuo: derlingų / nederlingų metų kaitaliojimosi sukeltų žemės ūkio produktų kainų svyravimų (1865, 1867, 1868 m. buvo nederlius Lietuvoje, 1891–1892 m. – Rusijos imperijos centinėje dalyje); žemės ūkio produktų paklausos didėjimo Vakarų rinkoje (1887–1889 m. buvo nederlius Vakarų Europoje, aštuntajame dešimtmetyje padidėjo arklių paklausa, Prūsijos rinkoje – gyvulininkystės produktų paklausa); Rusijos valdžios muitų įstatymų kaitos
(1890 m. 10% sumažėjo eksportuojamų grūdų geležinkelio tarifai; 1894 m. pasibaigė nuo 1891 m. trukęs Rusijos–Vokietijos „muitų karas“) ir agrarinės krizės, kuri dėl pigių JAV grūdų eksporto į Europą prasidėjo nuo aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės ir su pertraukomis tęsėsi iki XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio.

Kita vertus, plečiantis fabrikinei gamybai, XIX a. pabaigoje kito prekių realizavimo struktūra: fabrikinę produkciją pradėta realizuoti per urminių sandėlių tinklą arba tiesiogiai iš šalia

---

 ³⁷ Lietuvos energetika iki 1940 m. Vilnius, 1982, p. 56; Technikos paminkliniai objektai. Vilnius, 1984, p. 26.