| nors toks skyrimas tų laikų atžvilgiu atrodo sąlygiškas, vis dėlto valsčiaus tijūno ir vėlesnio administracinio pareigūno, seniūno, valdžios samprata skyrėsi iš esmės. Tijūnai administravo tik didžiajam kunigaikščiui priklausančius valstiečius23 ir kilme bei socialiniu statusu negalėjo prilygti įtakingiausiems didikams. O didžiojo kunigaikščio ir didikų santykiai rėmėsi ne teritoriniu-administraciniu pavaldumu, o asmeniniais ryšiais. Ir būtent šių ryšių pagrindu pradėjo klostytis pareigybių sistema.
Pirmosios pareigybės
Vargu ar galime XIV a. pilių apygardose ar valsčiuose atrasti labiau diferencijuotą pareigybių organizaciją. Smulkesnės vietinės valdžios pareigybės šaltiniuose aptinkamos tik XIV a. pabaigoje, o gausiau jų ima rastis tik baigiantis kitam šimtmečiui. Todėl istoriografijoje aptariama pareigūnų hierarchija (vietininkas / seniūnas, horodnyčius, raktininkas, arklidininkas, svirnininkas, prievaizdas)24 yra nuo XV a. naujai kuriamos pareigybių sistemos rezultatas. Maždaug tuo metu pradėta skirtingas lokalinės valdžios struktūras jungti į bendresnę sistemą. Iki tol seniūnai / vietininkai ir tijūnai buvo dvi atskiros didžiojo kunigaikščio pareigūnų grupės, kurių prerogatyvos viena kitos atžvilgiu nebuvo niekaip reglamentuotos. Pirmieji šaltiniuose paliudyti seniūnai buvo: 1363 m. – Veliuonos seniūnas (capitaneus) Goštautas25, 1365 m. – Vilniaus seniūnas (hauptmanne zur Wilde) Dirsūnas26, 1369 m. – Paštuvos seniūnas (capitaneus castri Pasten) Girdavas27, 1377 m. – Trakų seniūnas (advocatus in Trakken) Pekstė (Pexte)28. Šie valdovo paskirti pareigūnai, dabartinėmis akimis žvelgiant, nedisponavo jokiomis valdymo priemonėmis. Jie negalėjo tikėtis veiksmingesnės valdovo paramos ir kasdieniškus reikalus turėjo tvarkyti savo nuožiūra. Neegzistuojančius rašytinius potvarkius ar instrukcijas tik iš dalies galėjo kompensuoti „susitikimai“ su „centrine“ didžiojo kunigaikščio valdžia: daugiau ar mažiau reguliarūs valdovo apsilankymai vietose ir kartkartėmis dvare rengiami suvažiavimai.
Tokiomis sąlygomis asmeniniai ryšiai tarp valdovo ir jo kilmingų pavaldinių turėjo išskirtinės reikšmės valstybiniame gyvenime. Maža to, šių ryšių visuma ir reiškė tuometinę valstybę. Valdinybės santykius neišvengiamai papildydavo neformalizuoti ryšiai, šaltiniuose įvardijami „draugystės“ terminu29. Archajinėse, menkai institucionalizuotose visuomenėse „draugystė“ buvo svarbi visuomenę siejanti ir politinę organizaciją įtvirtinanti socialinių santykių forma, todėl nenuostabu, kad šį žodį (lot. amici, vok. frunde, rus. ļšč˙ņåėč) šaltiniuose aptinkame labai dažnai ir įvairiuose kontekstuose. Šia sąvoka, kuri neretai vartota sinonimiškai su kitu poliseminiu Viduramžių termi-
___
23 Tai ypač gerai atsiskleidžia vienoje ankstyviausių 1387 m. Jogailos privilegijų. Aiškiai matyti, kad valsčius visų pirma susijęs su prievolių sistema (Jakubowski J. Opis księstwa Trockiego, s. 44–45).
24 Любавский М. К. Областное деление и местное управление Литовско-русского государства ко времени издания перваго Литовскаго статута. Москва,
1892, passim; Ochmanskis J. Senoji Lietuva, p. 90–92.
25 Wigand von Marburg Cronica nova prutenica (toliau – Vyg. Marb.) // SRP. Leipzig, 1863, t. 2, p. 547.
26 Ten pat, p. 553.
27 Ten pat, p. 565.
28 Hermann de Wartberge Chronicon Livoniae (toliau – Herm. Vartb.) // SRP, t. 2, p. 113.
29 Plg. Althoff G. Verwandte, Freunde und Getreue. Zum politischen Stellenwert der Gruppenbindungen im früheren Mittelalter. Darmstadt, 1990; Epp V. Amicitia. Zur Geschichte personaler, sozialer, politischer und geistlicher Beziehungen im frühen Mittelalter. Stuttgart, 1999. Kalbiniai duomenys: Nolte Th. Der Begriff und das Motiv des Freundes in der Geschichte der deutschen Sprache und älteren Literatur // Frühmittelalterliche Studien. 1992, Bd. 24, S. 126–144. |
dizainas ir programavimas giriaus