galba suardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą. Tačiau savo užmačioms įgyvendinti jie naudojasi ne eiliniu kandidatu, o tuo, kuris tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, t. y. lyg ir teisėtu pretendentu. Vadinasi, kovos tikslas yra valdyti Lietuvą, o pagrindinė priemonė didžiojo kunigaikščio titulas. Sąjungininkai, rėmėjai ar priešininkai šių pagrindinių principų nekeičia ir neginčija. Kiekviena iš šalių siekia savo tikslų.

Didysis magistras, Livonijos magistras ir Švitrigaila – tai viena iš konflikto ašių, Lenkija, reikalaujanti atnaujinti Gardino pasižadėjimus, formuoja kitą ašį. Susikirtimo taškas – Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Lenkijai Žygimanto Kęstutaičio buvimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu yra mažesnis blogis nei Švitrigailos grįžimas į didžiakunigaikštišką sostą. Gardino sutartimi Lenkija užsitikrino, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas liktų Jogailai ir jo įpėdiniams, tuo tarpu Švitrigaila, būdamas didysis kunigaikštis, tam priešinosi. Ordinui Švitrigailos kandidatūra teikė galimybę suardyti Lenkijos–Lietuvos sąjungą. Švitrigaila, Didžiojo magistro žodžiais, yra didysis kunigaikštis – grosfurste, o Žygimantą Kęstutaitį į šią padėtį „iškėlę“ lietuviai, susidraugavę su lenkais, herczog Sigmund mitsampt den Littawen, die en von eynen grosfursten haben ufgenwurffen, sich mit den Polan gefrund.⁴⁸ Tiesiogiai ir netiesiogiai palaikomas Ordino bei imperatoriaus, Švitrigaila atkakliai laikosi titulo Magnus Dux. Tačiau po Pabaisko kautynių Švitrigailos ir ordino sąjunga ima irti. Vyriausiasis ordino magistras Paulius Rusdorfas 1435 gruodžio 31 d. pasirašo Bresto taiką, kurioje pasižada Lenkijai apleisti Švitrigailą. Tai jis daro ne tik savo, bet ir dviejų ordino šakų – Vokietijos ir Livonijos – vardu. Įdomu tai, kad vyriausiasis magistras pasižada neremti jokio kito Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir pripažinti didžiuoju kunigaikščiu tik tą, kuris bus išrinktas pritariant Lenkijai ir Lenkijos karaliui.⁴⁹ Vokiečių ordino magistro priekaištai ir imperatoriaus raginimai nepasirašyti šios sutarties nieko nepakeitė.

Švitrigaila pamažu netenka valdžios Lietuvoje – Žygimantas Kęstutaitis užima Vitebską, Smolenską, Polocką, Švitrigailos didžiojo kunigaikščio titulą atsisako pripažinti ir jo sąjungininkai. Nuversto kunigaikščio tolesnis titulavimasis didžiuoju netenka atramos – vidinės ir išorinės. Visa tai verčia Švitrigailą atsisukti į Lenkiją ir pagaliau 1437 m. jis pasiduoda Lenkijos karūnai ir gauna valdyti Lucką. Tačiau susitaikymo rašte Švitrigaila vis dar tituluojasi Boleslaus alias Switrigal Dei gratia magnus dux Lithwaniae, terrarum Russiae etc.⁵⁰

Tuo metu Žygimantas Kęstutaitis toliau stiprina savo valdžią. Jo veiksmuose galima įžvelgti suverenaus valdovo aspiracijų. Žygimantas Kęstutaitis funduodamas ar patvirtindamas fundacijas dažniausiai remiasi tik savo – didžiojo kunigaikščio – vardu, o ne Jogailos, Lenkijos karaliaus, autoritetu. Štai 1433 m. Jonas Goštautas, Geranainių valdytojas, su Jogailos ir Žygimanto Kęstutaičio valia užrašo žemę Vilniaus kapitulai,⁵¹ o 1437 metais Petras Račko Storševičius funduoja bažnyčią tik Žygimanto Kęstutaičio valia ...ex consensu serenissimi principis et domini Sigismundi Dei gracia magni ducis Lithphanie, Russie, etc...⁵² Žygimantas Kęstutaitis dovanojimų ir fundacijų dokumentuose neretai tituluojasi Sigismundus Dei gratia magnus dux Lituanie, Samagitie Russieque dominus et heres