dv.–Kazimieriškių dv.–pagal Kalkūnų–Laukesos dv.–iki Drūkšių ež. linijai saugoti ir stengtis užimti liniją Drūkšių ež.–Vidžiai–Švenčionys iki susisiekimo su Vilniaus grupės kairiuoju sparnu.

Karin. J. Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamai grupei (I atsargos batalionas ir V kuopa) nurodyta stovėti vietoje ir atidžiai stebėti lenkų veiksmus. Šią grupę nuo Vilniaus grupės skyrė Balbieriškio–Nemunaičio–Merkinės–Marcinkonių linija. Minėti punktai priklausė Vilniaus grupei. O pastarąją nuo Daugpilio grupės skyrė ši linija: Molėtai–Baltųjų Lakajų ež.–Lentupis. Šie punktai priklausė Daugpilio grupei.

Armijos rezervo viršininku paskirtam mjr. J. Laurinaičiui, l. e. II pėst. divizijos vado p. (II, IV ir V pėst. pulkai ir V, VII bei IX lengvosios baterijos ir haubicų baterija), įsakyta likti užimtose vietose (štabas – Jonavoje) ir būti visiškai pasiruošusiems žygiui. Visoms dalims, žygiuojančioms pirmyn, įsakyta vengti susidūrimų su bolševikais, o jiems užpuolus, energingai gintis²¹.

Liepos 12 d. Vilniaus miesto ir apskrities komendantu paskirtas kpt. Vl. Kurkauskas²² jau kitą dieną su jam pavaldžiomis karinėmis dalimis turėjo iš Kauno traukiniu išvykti Vilniaus link²³.

Lietuvos kariuomenės dalys liepos 13 d. užėmė geležinkelio liniją ir Ignalinos stotį, Kaltinėnus, Maišiagalą ir Pabradę²⁴.

Siekiant užimti Vilnių anksčiau už bolševikus, tos pat dienos 19 val. iš Kauno Vievio link buvo išsiųstas pirmasis ešelonas su tik ką sudarytos Vilniaus m. ir apskr. komendantūros daliniais bei 3 šarvuočiais, o netrukus ir antrasis – su V pėst. DLK Kęstučio pulko batalionu. Liepos 14 d. pavakariu atvykus į Vievio stotį, buvo pertvarkytas traukinio sąstatas. 16 val. 30 min. pirmasis ešelonas, o po pusvalandžio ir antrasis pajudėjo Vilniaus link. Pavažiavus 6 km nuo Vievio, tarp Kazimieriškių kaimo ir Joteliūnų dvaro traukinį netikėtai užpuolė lenkų reguliariosios kariuomenės daliniai, dar neturėję įsakymo nekliudomai praleisti Lietuvos kariuomenę į Vilnių. Pamatę, jog lietuvių jėgos nedidelės, lenkai atidengė smarkią ugnį ir norėjo traukinį apsupti. Lietuviai spėjo iš traukinio iššokti ir išsisklaidyti. Kuopoms susitvarkius, buvo atidengta šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis, lenkų jėgos išblaškytos ir priverstos trauktis. Kautynės užtruko apie 4 val. Sutemus batalionas, nežinodamas, ar priešas sumuštas, ar pasitraukė, visą naktį išstovėjo kautynių lauke. Rytą kovos lauke buvo rasta daug nukautų ir sužeistų lenkų kareivių. Tarpukario Lietuvos karinėje spaudoje teigiama, jog vien V pėst. DLK Kęstučio
II kuopos bare buvo per 100 žuvusių ir daugiau kaip dukart tiek sužeistų priešo karių. Šiose kautynėse ypatingu narsumu pasižymėjo kpt. K. Remeza, viršila E. Lesingas, grandinis F. Daugėla ir eil. J. Starkus. Priešai nukovė 1 bataliono kareivį ir sužeidė 2 karininkus bei 9 kareivius²⁵.

Kazimieriškių kautynės dar kartą parodė, jog žodžiais Vilniaus atidavimas lietuviams, o kariniu smūgiu to atidavimo sutrukdymas buvo tik viena ryški lietuviškosios J. Pilsudskio federalistinės politikos ilgos ankstesnių ir vėlesnių dvilypių veiksmų grandinės grandis. Ji dar labiau

___

21  Lietuvos armijos vado 1920 m. įsakymai // LCVA. F. 384, ap. 3, b. 67, l. 35.

22 1920 m. įsakymai Lietuvos kariuomenei // LCVA. F. 384, ap. 1, b. 23, l. 35.

23 Lietuvos armijos vado 1920 m. įsakymai // Ten pat, ap. 3, b. 67, l. 35–37; Armijos rezervo viršininko 1920 m. liepos 13 d. slaptas operatyvinis įsakymas Nr. 1 // Ten pat, f. 929, ap. 3, b. 14, l. 27–28; 1920 m. įsakymai Lietuvos kariuomenei // Ten pat, f. 384, ap. 1, b. 23, l. 221.

24 Mūsų kariuomenės bei krašto gynimo organizavimo ir kovų dėl Lietuvos Nepriklausomybės svarbesnieji įvykiai prieš 10 metų // Karys. Kaunas, 1930, Nr. 28, p. 542.