mų su pilietine visuomene. Todėl jie bus aptariami lyginant su vakarietiškų visuomenių analogais.

Tyrimo nuošalyje liks kitokios prigimties, nors ir susijęs su visuomenės nuomone reiškinys – politinis priešinimasis režimui (pogrindininkų, disidentų veikla, slaptų organizacijų kūrimas, atsišaukimų platinimas ir pan.). Visuomenės nuomonės ir politinio priešinimosi sąsajos bei tarpusavio santykiai būtų atskira tyrimų tema.

Šio darbo tikslas yra ištirti viešosios nuomonės veikimo prielaidas sovietinėje Lietuvoje. Tai padaryti padės išsikelti uždaviniai: išsiaiškinti viešumo ir visuomeniškumo terminų sampratas, egzistavusias sovietinėje Lietuvoje, ir palyginti jas su vakarietišku jų analogu; ištirti sovietinės viešosios erdvės specifiką ir visuomenės nuomonės santykį su ja; nustatyti, kokiose socialinėse srityse veikė visuomenės nuomonė, ištirti šių sričių sandarą bei nustatyti jos dalyvius; aptarti viešosios nuomonės lygmenis.

Istoriografija leidžia pasiekti išsikeltus uždavinius. Visuomenės nuomonė sovietmečiu nėra palanki tyrimo tema. Iki šiol neištirta net tikroji politinė jos reikšmė demokratinėse visuomenėse. Dar mažiau žinoma apie jos veikimą tose visuomenėse, kur svarbiausius politinius sprendimus daro nerinkti valdžios atstovai¹. Taigi ir SSRS veikusi visuomenės nuomonė istoriografijoje yra dar mažai nagrinėta ir pažįstama. Vakarų istoriografijoje septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pamažu įsigalėjo revizionistinis požiūris į SSRS (Jerry Hough, Sheila Fitzpatrick), teigęs, kad sovietinė sistema nebuvo grynai komandinė, be jokių piliečių asmens laisvių ir teisės reikšti savo nuomonę. Ankstesnis totalitaristų vaizdinys, kad SSRS – grynai komandinė sistema, kur politiniai įsakymai duodami iš viršaus visiškai paklusniems gyventojams (Carl Friedrich, Zbigniew Brzezinski), buvo atmestas. Pradėta matyti, kad net Stalino laikais buvo būdingi ir reguliarūs, legitimūs, nors ir nelygiaverčiai, politinių idėjų ir įtakų mainai tarp politinio elito ir pavaldinių². Todėl pradėti tirti viešosios nuomonės, interesų grupių ir piliečių dalyvavimo klausimai, jų įtakos sovietinei politikai³. Būtent tokios nuomonės atstovų darbai, artimesni tikrovei, ir naudoti šiame straipsnyje.

Vakarų tyrinėtojai, kurie neigė žmonių paramą sovietiniam režimui, kartu manė, kad jame galėjo egzistuoti visuomenės nuomonė, veikusi ir sovietinę vadovybę⁴. Priešingos nuomonės reiškėjai manė visuomenės nuomonę Sovietų Sąjungoje veikus panašiai kaip Vakaruose, kur vadovybė turi atsižvelgti į masinių nuostatų spaudimą. Tarp šių tyrinėtojų būta teigusių, kad Sovietų Sąjungoje gyvavo vakarietiška visuomenės nuomonė, savybėmis ir įtakingumu beveik nenusileidusi egzistavusioms Vakarų valstybėse⁵. Tokia nuomonė susilaukė kritikos⁶  ir nėra plačiai paplitusi. Kita tyrinėtojų grupė (daugiausia totalitaristai) nemanė sovietinėje visuomenėje buvus įtakingą visuomenės nuomonę ar jos atitikmenį⁷, arba jos daigus (siedami su pilietine visuomene) įžvelgė tik disidentų veikloje⁸.

---

¹ Bartels L. M. Public Opinion: Political Aspects // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001, p. 12562.

² Фицпатрик Ш. Повседневный сталинизм. Социальная история Советской России в 30-е годы: город. Москва: РОССПЕН, 2001.

³ DiFranceisco W., Gitelman Z. Soviet Political Culture and „Covert Participation“ in Policy Implementation // The American Political Science Review. 1984, vol. 78, no 3, p. 603.

⁴ Holquist P. „Information Is the Alpha and Omega of Our Work“: Bolshevik Surveillance in Its Pan-European Context // The Journal of Modern History. 1997, vol. 69, no 3, p. 449.

⁵ Hough J. F. Political Participation in the Soviet Union // Soviet Studies. 1976, vol. 28, no 1, p. 3–20.

⁶ Pavyzdžiui, Rigby T. H. Hough on political participation in the Soviet Union // Soviet Studies. 1976, vol. 28, no 2, p. 257–261.

⁷ Pavyzdžiui, Arendt H. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto alba, 2001.

⁸ The reemergence of civil society in Eastern Europe and the Soviet Union. Boulder: Westview Press, 1991.