Mums svarbiausia yra paskutinė sakinio dalis. Galima užduoti retorinį klausimą, ar galėjo, net ir labai liberalus, generalgubernatorius savo ataskaitoje pakeisti arba net siūlyti pakeisti visą rusų politiką Šiaurės Vakarų krašte? Siūlyti ne kam kitam, o pačiam imperatoriui, kuris dar įžengdamas į sostą žadėjo tęsti tėvo, Aleksandro III, politiką. Tokioje valstybėje kaip Rusija būtent imperatorius galėjo ryžtis daryti radikalius žingsnius. Jo skiriami valdininkai, pagal valdovo palankumą, galėjo tik siūlyti reformas.

Todėl su minėta ataskaita, manytume, nėra viskas taip paprasta ir akivaizdu. Tai greičiau gana prieštaringas dokumentas. Visų pirma P. Sviatopolkas-Mirskis ataskaitos pradžioje, kalbėdamas apie žemvaldžius, visiškai solidarizuojasi su ligtoline politika Šiaurės Vakarų krašte21, tarsi norėdamas užtikrinti imperatorių savo patikimumu ir pasiryžimu tęsti pirmtakų darbą, siekti visiškai integruoti kraštą į Rusiją.

Tačiau antrojoje dalyje, grįždamas prie tų pačių žemvaldžių, jis pakeičia bendrą toną. Lygindamas miesto gyventojus ir žemvaldžius aiškiai parodo, kad pastarasis elementas yra konservatyvus ir daug mažiau opoziciškas valdžiai. Ramus ir blaivus žemvaldžių sluoksnis yra didesnė atrama vyriausybei22.

Labai palankiai generalgubernatorius įvertino tai, kad „lenkų“ žemvaldžiai organizavo nemažai žemės ūkio draugijų, kurios naudingos jų nariams ir visam kraštui. P. Sviatopolkas-Mirskis pripažįsta, kad draugijos įgavo „bajorų žemvaldžių sąjungų formą, siekusių, nepaisant rusų žemvaldžių dalyvavimo jose, suvienyti lenkų bajorus žemvaldžius“23. Toks organizacijų pobūdis ne kartą kėlė abejonių dėl jų narių lojalumo. Tačiau generalgubernatorius tokių pavojų nematė. Anot jo, abejonės dėl žemvaldžių nelojalumo neturi pagrindo.

Pagaliau generalgubernatorius padaro tokią išvadą: „Todėl daugybė priemonių, kurios dar prieš dvidešimt metų atrodė būtinos, šiuo laiku, praradusios savo reikšmę, yra betikslės, o kartais net atveda prie negatyvių padarinių“24. Taigi P. Sviatopolkas-Mirskis norėjo įtikinti imperatorių, kad galima pasitikėti vietos žemvaldžiais, jie yra lojalūs vyriausybei ir sostui. Mūsų manymu, generalgubernatoriaus palankumas nebuvo dirbtinis. Išbandymo metas atėjo netrukus. P. Sviatopolkas-Mirskis turėjo pateisinti savo geranoriškumą žemvaldžių atžvilgiu, o šie – parodyti savo lojalumą.

Po ilgos įžangos prieiname prie pagrindinio klausimo – Jekaterinos II paminklo veiksnio. Pastatyti šį paminklą Vilniuje buvo nuspręsta dar 1899 m. Tačiau reikalas užsitęsė iki 1904 m. Iškilmės turėjo įvykti rugsėjo 10 d. Į jas iš pradžių ketino atvykti patsai imperatorius. Sumanymas pakviesti į iškilmes vietos aukštuomenės atstovus kilo valdžiai. Neabejotinai tai buvo naudinga pačiam P. Sviatopolkui-Mirskiui25. Jis pavedė gubernatoriams ir kitiems pareigūnams imtis agitacinės veiklos. Kauno gubernijos bajorvedis A. Milleris sušaukė žemvaldžių susirinkimą, kuriame pareiškė, kad dalyvavimas gali teikti daug naudos. Tačiau ir Kaune, ir Vilniuje žemvaldžiai dalyvauti atsisakė pasiteisindami tuo, kad su Jekaterinos II asmenybe susiję daug skausmingų atsiminimų26. Administracijai patikėta užduotis nebuvo įvykdyta. Žemvaldžių dauguma nelinko tikėti žemesnio rango valdi-

21 Lietuvių klausimas Rusijos imperijoje XIX a.–XX a. pradžioje. Faksimilinis valdininkų ataskaitų ir dokumentų rinkinys. Sudarytojas ir įvado autorius Rimantas Vėbra. Vilnius, 2001, p. 47–58.

22 Ten pat, p. 168.

23 Ten pat, p. 169.

24 Ten pat, p. 177.

25 R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie..., s. 525.

26 Mokslų akademijos biblioteka. Rankraščių skyrius (MAB Rs.). F. 298–68. A. Meištovičiaus fondas. „Książę Mirski – zawierucha w latach 1905–1907“, l. 4.