Iš principo naciams beveik nevaržomas Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėjo būti nepriimtinas, juk jie siekė visas lėšas skirti karui, o ne „barbarų“ kultūroms ugdyti, bo to, jis kėlė grėsmę okupacinei valdžiai. Tačiau kultūrą kontroliuoti gana sudėtinga, o ir naciams labiau rūpėjo ekonomika, todėl kultūrai buvo palikta daugiausia laisvės iš visų gyvenimo sričių. Matyt, ji iki tam tikro laipsnio buvo toleruojama kaip nekelianti grėsmės nacių valdymui, gal ir kaip savotiška garo nuleidimo, žmonių nepasitenkinimo apmaldymo priemonė. Atrodo, naciai labiau bijojo iš vieno centro vadovaujamos politinės opozicijos nei amorfiško kultūrininkų sambūrio. Juk Lietuvių nacionalistų partija ir buvo uždaryta kaip tik dėl potencialios grėsmės, kad gali tapti tokios opozicijos branduoliu. Be to, sovietai jau buvo gerokai apnaikinę Lietuvos elitą, todėl naciams to daryti nebereikėjo (bent iš pradžių). Galų gale negalima užmiršti, kad dažnas vokiečių pareigūnas Lietuvoje ieškojo naudos sau, todėl buvo gana paveikus materialiems argumentams. Ypač tai ryšku provincijoje, toliau nuo valdžios, kur kyšiai vokiečių pareigūnams daug lemdavo.

Kita vertus, naciai puikiai suvokė kultūros reikšmę savimonei, todėl stengėsi apriboti inteligentijos įtaką Lietuvoje, silpninti tautinės kultūros sklaidą ir taip naikinti lietuvių vertybes. Tačiau šių pastangų poveikis ryškesnis tik oficialiojo gyvenimo paviršiuje.

Pogrindžio spaudoje piktintasi parduotuvėmis „tik vokiečiams“. Palankumo šiems okupantams tikrai nepridėjo Lietuvos miestuose atvykėliams kurti atskiri vokiečių kvartalai, iš kurių buvo iškeldinti vietiniai gyventojai25. Neliko nepastebėta ir tai, kad iš laikraščių šalinti tokie žodžiai kaip tėvynė (Šiauliuose leidžiamo laikraščio neleista pavadinti „Tėvynė“, jam paliktas neutralesnis „Tėviškės“ pavadinimas), valstybė, Lietuva (turi būti Ostlandas). Vokiški pavadinimai iškeliami į pirmą vietą, uždrausti valstybiniai Lietuvos simboliai. Ėjo tik 12 oficialiai leidžiamų ir karinės cenzūros griežtai kontroliuojamų lietuviškų laikraščių. Tačiau dėl spaudos suvaržymų naciai neįgijo informacijos monopolio, maža to – sukėlė pogrindinės spaudos suklestėjimą. Nacių okupuotoje Lietuvoje ėjo net 21 toks leidinys, kai kurių tiražai prilygo oficialiesiems, o bendrai jie ir tiražu, ir skaitytojų skaičiumi lenkė oficialiuosius. Labai ribota knygų leidyba. Tokie ir panašūs priespaudos faktai vertė inteligentiją nerimauti dėl lietuvių tautos išlikimo, stengtis ją išsaugoti: „Mūsų politika – išlikti tautai gyvai ir tik pagal tai mes turime reguliuoti savo santykius su vokiečiais“26. O siekiant išlaikyti tautinę savimonę (per ją – nepriklausomybės siekį) didžiausias vaidmuo teko kultūrai kaip savimonės ugdytojai.

Tai, kas pasakyta, daugmaž tinka visam nacių okupacijos laikotarpiui. Tačiau tai nereiškia, kad okupantų spaudimas ir atspara jam nekito. Visą nacių okupaciją galima suskirstyti į tris laikotarpius.

1. 1941 m. birželis–1942 m. pavasaris. Institucinio kūrimosi laikotarpis – naciai įsikuria, lietuviai (at)kuria. Šiuo metu nacių kultūrinė politika buvo santykinai liberali. Tiksliau, okupantai žvalgėsi ir bandė lietuvių atsparumą (bandyta neleisti veikti aukštosioms mokykloms, bet sutikus pasipriešinimą atsitraukta). Šiuo laikotarpiu gana didelės lietuvių viltys ir tikėjimas vokiečiais, nors po truputį mažėja. Tačiau vilčių mažėjimas atsvertas akivaizdžių vokiečių pergalių,

______________________________________________

25 J. Bulavas. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas. Vilnius, 1969 (toliau – Vokiškųjų fašistų), p. 179.

26 J. Matulionis. Neramios dienos. Toronto, p. 168.