fiją, vyrauja ne problemas sprendžiantys, o atskiromis temomis "besidomintys" istorikai.

4. Istorizmo įveikos bandymai

4.1. Istorinių bendrybių, dėsnių ir teorijų paieškos

Zenonui Ivinskiui rūpėjo Lietuvos istorijos sintezė. Kaip ją sukurti? „Žirklėmis ir klijais" galima sukurti tik siaurų temų monografijas, nes norima išsemti "visus šaltinius". Probleminis istorizmas savo metodologijos priva­lumus įrodė atsakydamas taip pat tik į siaurus klausimus. Taigi istorizmas visais pavidalais įgijo "monografizmo" pavidalą. Zenono Ivinskio tai nepatenkino. Jo manymu, "suimti krūvon ir charakterizuoti mūsų istorijos darbus, kada mes kiekvienas betirdami tai šį, tai tą palaidai, nesistemingai, atsitiktinai, neturime dar bendros ar nusistaty­tos pažiūros į praeitį, yra neįmanoma"⁴⁷. Istoriografijos būklė jam primena "prie didelės krūvos besikapstantį žmogelį, kuris nemato, kas yra anoje jos pusėje"⁴⁸. Šis „žmogelis", anot Zenono Ivinskio, klaidingai mano, "kad tik prirašius daug monografijų, lyg kokių plytelių statiniui, būtų galima statyti Lietuvos istorijos rūmas"⁴⁹. Jau mi­nėjome, kad „inventorinimą" Zenonas Ivinskis siekė įveikti lemtingų Lietuvos valstybingumo idėjai įvykių kon­cepcija. Taip buvo Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija - tipiška istoristinė įvykių (visų pirma politinių) is­torija. Tad kodėl Zenonas Ivinskis teigia, kad "(...) nematyti, ko mes siekiame Lietuvos istorijoje, nes niekas nėra aptaręs, kokia turėtų būti Lietuvos istorijos prasmė, nė nusakęs, kokia mūsų istorijos programa"⁵⁰. Kodėl tarsteli, kad, "net bevartant ir daugiau parašiusių mūsų istorikų veikalus, nematyti kokios ypatingos koncepcijos"⁵¹? A. Šapokos šūkį „Ieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje" (kurį galėtume laikyti „tautinės" istorijos koncepcijos manifestu) Zenonas Ivinskis laiko ribotu ir net galima būtų numanyti, kad nepakankamai mokslišku, o siekiančiu pragmatinių tikslų - „auklėti tautą..." (A. Šapoka ir pats buvo prisipažinęs, kad reikia sukurti istoriją „masėms"). Bet juk ir Zenono Ivinskio lemtingų įvykių koncepcija tiek, kiek ji yra istoristinė, reikštų, kad tie įvykiai yra lem­tingi mums (o mums tuo metu, pavyzdžiu, rūpi ta pati valstybingumo idėja). Ne veltui būtent "objektyviajame" is­torizme vyko didžiausios muštynės tarp atskirų istoriografijų dėl jų Tėvynių garbės⁵². Zenonui Ivinskiui to nepa­kako - jam rūpėjo Lietuvos istorijos prasmė, jam reikėjo suprasti istoriją, kad ji teiktų galimybes pažinti dabartį arba, kitaip tarus, išsiaiškinti, kas nulemia lemtingus įvykius. O siekiant to tikslo, reikia pradėti ieškoti po istorinių įvykių luobu gilesnių faktorių.