valdžios žinion – arbeitsamtams. 1941 m. Lietuvos gyventojai nebuvo masiškai vežami darbams į Vokietiją (išskyrus savanorišką vykimą į Rytprūsius nuimti derliaus). Padėtis pasikeitė 1941 m. žiemą, kai vermachtas pralaimėjo prie Maskvos. Trečiojo reicho vadovybei pasidarė aišku, kad nepavyks išvengti ilgo ir sunkaus karo. Tokio karo sėkmę turėjo nulemti žmonių ir žaliavų ištekliai. 1941 m. gruodį į Baltijos šalis (Ostlandą) buvo pasiųstos šešios specialios darbo jėgos verbavimo komisijos, iš jų dvi į Lietuvą, būtent: Heseno – į Vilnių, Saksonijos – į Kauną. Komisijoms buvo įsakyta nustatyti joms skirto rajono ekonominį pajėgumą, išvežtinų į reichą žmonių kontingentus. Vilniaus mieste ir apskrityje, Trakų, Švenčionių ir Alytaus apskrityse darbininkus verbavo Heseno komisija, kitose Lietuvos apskrityse – Saksonijos komisija⁵⁷. Komisijos atsivežė instrukcijas, ką reikia daryti okupuotose teritorijose. Gydytojams jose buvo įsakyta tučtuojau atrinkti tinkamus išvežti sovietinius karo belaisvius ir juos geriau maitinti. Buvo nurodyta imti ir dirbančius darbo komandose, kurias turėjo pakeisti civiliai darbininkai. Tačiau karininkai, komisarai ir belaisviai, turintys aiškių azijietiškų bruožų, turėjo būti sušaudomi vietoje. Komisijoms buvo nurodyta išaiškinti atitinkamo rajono ekonominį pajėgumą, kiek ir kokių vietos darbininkų galima išvežti, buvo siūloma iš pradžių verbuoti laisvanoriškai, o vėliau verbavimą sieti su maisto produktų išdavimu ir darbu. Kiekvienai komisijai liepta rinkti žmones iš jai skirto rajono savo arbeitsamtams⁵⁸.

Mėgindami išjudinti reikalą, vokiečiai suorganizavo plačią propagandinę akciją. Pirmiausia lietuvių žurnalistai buvo vežiojami po Vokietiją ir jiems rodomos pramonės įmonės, kuriose turėjo dirbti verbuojami lietuviai darbininkai. Be to, žurnalistai galėjo įsitikinti, kaip gyvena gamyklose jau dirbantys svetimšaliai darbininkai. 1942 m. pradžioje Lietuvos spaudoje pasirodė keliolika straipsnių apie tas vokiečių įmones ir jose dirbančių užsieniečių darbo bei gyvenimo sąlygas. Ypač daug rašyta apie Saksoniją, nes lietuvius darbininkus buvo numatyta gabenti į Saksonijos pramonės įmones. Tokių marionečių žurnalistų pastangomis nepasitenkinta. Vėliau spausdinti Profesinių sąjungų centro biuro reikalų vedėjo dr. J. Steponaičio straipsniai, pilni politinės agitacijos. Be propagandos spaudoje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose imta šaukti darbininkų susirinkimus, kuriuose žmonės buvo agituojami vykti dirbti į Vokietiją. Kad ši agitacija būtų veiksmingesnė, prieš šios akcijos pradžią į Vokietiją dar buvo nugabenta lietuvių delegacija. Jai parodytos Vokietijos pramonės įmonės ir jos darbininkų gyvenimo sąlygos. Šios delegacijos nariai tuose susirinkimuose turėjo žmonėms paliudyti, jog Vokietijoje užsieniečių darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos yra gana geros⁵⁹.

Nors okupacinė valdžia vis intensyviau (per spaudą, radiją, susirinkimus) ragino Lietuvos gyventojus vykti dirbti į reichą, „savanorių“ mažėjo. Generalinis darbo jėgos tvarkymo įgaliotinis Fritzas Sauckelis reikalavo vis daugiau darbininkų iš Lietuvos⁶⁰. 1942 m. gegužės 2 d. generalinis tarėjas J. Paukštys išleido „Potvarkį dėl privalomo talkininkavimo Reicho karo pramonėje“. Pagal jį visi Lietuvos vyrai nuo 17 iki 45 metų ir visos moterys nuo 17 iki 40 metų privalėjo užsiregistruoti arbeitsamtuose. Nuo

 ___

 57 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 371–372.

 58 Rukšėnas K. Į vergovę. Vilnius, 1967, p. 17.

 59 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 349–350.

 60 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 372–373.